Pasiutėlės Urtės dienoraštis: man jau vieneri, arba kaip aš gimtadienį švenčiau!

Mama man praeitą savaitę kartojo, kad tuoj man bus metukai ir aš jau būsiu didelė, nebe leliukas. Kaip tai nebe leliukas? O kas??? Viskas?! Jokių kilnojimų ant rankų, miego vienoje lovoje?! Turėsiu ryte išvažiuoti kaip brolis? Oi, kiek klausimų man kilo, bet kalbėti tai dar nemoku... Tad tą naktį, kai suėjo lygiai vieneri, pabudau išsigandusi ir užsiblioviau. Nenoriu, nenoriu.... Mama tai super, pakėlė, panešiojo, davė net vakare broliuko kepto keksiuko paragauti ir nusinešė miegoti kartu į savo lovą. Niekas nesikeičia, galima ramiai miegoti...

O ryte jau sujudimas, valgom, rengiamės nusirengiam ir skubam fotografuotis. Pas fotografę man patiko, daug žaislų, kėdučių, kankorėžių. Viską norėjau imti, neštis, griaužti, nebuvo kada pozuoti. Brolis bandė man padėti, bet mačiau, kad ir jis labau dūkti norėjo. Va, kaip aš zefyriuką pas fotografę valgiau:

Pagaliau iškeido mus namo, ten prigužėjo močiučių, senelių su dovanom, pusbrolių ir pusseserių su bučinukais, kilnojo, nešiojo, mylavo... Oi, smagu tas gimtadienis!

Gerai pamiegojus laukė vakarinė dalis su draugais žaidimų kambaryje. Va ten tai smagumas! Vos spėjau lipti, čiuožti, vežimėlį su lėle stumdyti, kamuoliukuse maudytis!.. Galėčiau čia ir gyventi.

O vakare saldžiai užmigau, ir pabudau jau tik vėlai ryte. Noriu pakartoti! 

P.S. Supratau, kad jau didelė esu ir ropoti jau negražu, tad lakstau dabar ratais namie ir vis nepamirštu patikrinti, ar mane ant rankų ims ;)

MAMOS KOMENTARAS: Taigi, metai pralėkė kaip vėjas, ir iš mažos mažulytės, 49 cm:

Urtė užaugo į nemažą panelę. Ūgio dar nežinom, pas gydytoją eisim po mėnesio, bet rūbai rodo savo. 

Savo gimtadienio naktį mažoji prabudo lygiai gimimo valandą 03:35 klykdama, vos nuraminau, suvalgėm kelis kąsnelius gimtadienio keksiuko ir jau vėl kritom miegoti. Sutapimas ar ne, nežinau, net keista buvo, nes tokiu metu neprabusdavo. 

O ryte laukė mūsų įtempta programa. Fotografavomės kaip ir su broliuku per pirmąjį gimtadienį. Galiu pasakyti drąsiai, mano abu vaikai matyt nemėgsta fotosesijų, norėjo daryti visai ką kitą, noriu padėkoti fotografei Ingai (Index photography) už kantrybę :)

Vyro užfiksuotas kadras foto studijoje:

Keletą nuotraukų gavome tą pačią dieną, super! Vargai atsipirko :)

Pietūs su seneliais praėjo ramiai, mažoji pamiegojo lauke ir vakarop lėkėm į vaikų žaidimų kambarį. Prisipažinsiu, daug abejojau, ar reikia pirmam gimtadieniui žaidimų kambario, bet... Viskas pasiteisino su kaupu. Vaikų nebuvo per daug, Urtei šypsena nedingo nuo veido, lipo su visais karstyklėm, čiuožė sukta čiuožykla, tikrino visus žaislus, nezirzė ir džiaugėsi. Užskaityta! Matyt ji jau pripratusi prie daug vaikų, dūkimo. Naktis taip pat po kupinos įspūdžių dienos praėjo ramiai.

O kitą dieną mus vėl džiugino pasiutėlės išdaigos...

Ir kaip stebuklas per savo gimtadienį Urtė visai nustojo ropoti, o pradėjo bėgioti ir sukti ratus po kambarį. Padėta keturiomis greit stoja ir lekia bėgomis.

Tikrai, kūdikystė baigėsi, prasidėjo vaikystė!