Vėl buvom pas gydytoją, ir žinokit vos tilpau į tas juokingas svarstykles, po to mama vos ištraukė iš jų :) Rezultatai kaip mačiau ir gydytoją, ir mamą džiugino, abi šypsojosi ir linksėjo galvomis.
Bet nieko visai įdomu ten pas gydytoją: turi nematytų žaisliukų, duoda pačiupinėti stetoskopą, pakalbina. Viskas būtų gerai, jei ne tas bakst pabaigoje... Kiek gi mane kankinsite?!
Bet kol grįžom namo aš ir vėl viską pamiršau.
O namie sugalvojau, kad reikia jau mokytis ropoti. Kad jūs pagalvotumėte kaip sunku. Vos ne vos iškeliu tą užpakaliuką, pasiūbuoju pasiūbuoju ir jau turėčiau lėkti pirmyn, bet tik bumpt ant nosies. Apsidairau, niekas nematė, tai ai galvoju neverksiu, vėl bandau iš naujo, dabar jau šlumšt ant pilvo ir vėl nieko gero. Bet aš tikiu! Man pavyks pajudėti greičiau.
MAMOS KOMENTARAS: taigi 6 mėnesiukus atšventę važiavom pas gydytoją pasisverti ir pasimatuoti. Man buvo labai įdomu, kaip čia tie rezultatai valgant košytes. Ir ką gi – į tas svarstykles vargšę vos įguldžiau, petukai susilenkė, rankos išlindo, kažkaip baisiai juokingai ji atrodė. Priaugom 500 gramų, dabar sveriam 6,4 kg. Priaugom tiek pat, kiek ir praėjusį kartą nevalgant jokių košyčių :) Bet prieaugis gydytoja sakė geras. Į aukštį (:D) paaugom net tris cm ir dabar siekiam 64,5 cm. Smagu, nes ūgis atitinka svorį, nors vis dar liekam prie mažučių princesių kreivės. Pas gydytoją Urtė labai puikiai pasodinta sėdėjo, nors namie dažniausiai neišsėdi kelių sekundžių, sukasi, griūna ant pilvo ar į šoną ir varo kedenti daiktų. Reiškiasi, kai nori tikrai gali gana ilgai pasėdėti neprilaikoma, puiku.
Ir taip taip, šią savaitę pradėjo mokytis ropoti. Taip juokingai, bet taip ištvermingai. Išsikelia keturiomis: ant kelių ir ant ištiestų rankų ir siūbuoja siūbuoja. Rezultatai dviejų tipų – teškiasi ant nosies, bet vyriškai neverkia, o greit atsikelia ir vėl bando; arba bando paeiti pirmyn ir šlumštelna ant pilvo. Bando ir bando. Gaila, nepavyksta nufotografuoti, nes visą laiką juda pirmyn atgal.
Šios savaitės naujas žaidimas – KUKŪ. Jį labai pamėgo žaisti, kai keičiam sauskelnes: greit susiranda kokį skarmaliuką ar palutės galiuką, užsidengia akis ir laukia kol sakysiu kukū, o tada greit atsidengia ir garsiai juokiasi. Nerealu, atrodo tokia mažytė, o jau žaidžia žaidimukus ir laukia mamos įsitraukimo.
Ir mamos galvos skausmui atrado dar vieną traukos objektą – gėlių vazonus. Dabar kambaryje traukos objektus turim du – pastalė su žurnalais arba gėlių vazonai.
Nežinau, ar gerai darau, bet laikausi nuostatos, kad namų dėl vaikų nekeičiu, kol jiems tai nepavojinga. Geriau stengiuosi išmokyti prie ko negalima lįsti, ko negalima traukti ir imti. Su sūnumi pavyko, nes nebuvom užraišioję jokių spintelių, gėlės liko savo vietoje ir t.t., rakinau tik spintelę su dokumentais ir vaistais. Aišku kažkaip sūnaus prie gėlių vazonų visai netraukė, net nebuvo pirštų sukišęs. Tad kol kas ir Urtę vis patraukiu ir nukreipiu nuo jų kita linkme. Kadangi jau patikrino kas viduje, gal jau nebebus taip įdomu vėliau?
Dėkui už komplimentus 😀 Tai va, aš ir stengiuosi neslapstyti. Tai aišku kainuoja daugiau mamos dėmesio, bet ką padarysi... Na jei ją ta gėlė taip trauks, reiks kažką visgi galvoti 😀 Beje, kas iš apsaugų pravertė, tai tik tokia kempininė durų apsauga, kur dedasi ant durų viršaus. Ją panaudodavau, kai prisirinkdavo krūva vaikų ir trankydavo duris, būdavo baisu, kad pirrštų nenukirstų. Daugiau nieko neturėjau 😀
Sutinku su Akvile 100 proc. Nei nuo vieno vaiko neslapsčiau valiklių, rozečių, aštrių kampų ir dar bala žino ko (jau net pamiršau, rodos, maniškiai net nebuvo tokie maži 😀 ). Užtekdavo pasakyti "negalima" ir jie nelįsdavo kur nereikia.
O Urtytė labai šauni. Auga kaip pašėlusi! Man labai smagu skaityti jūsų dienoraščius, labai įdomia forma pateikta 🌷
vis paskaitinėju Urtės pasiekimus, nors ir nieko neparašau. 😀 Labai šauniai auga, tokia guvi 👍
JAu kai tokio amžiaus vaikai, ypač kai jau mobilūs (šliaužioja), sakau griežtai NE, labai pavojingiems daiktams. Todėl pas mane net valikliai nėra paslėpti, lengvai pasiekiami ... čia tikriausiai nuo tėvų baimės indekso priklauso 😀 aš kai nebijau ir pasitikiu vaikais, tai ir nieko neslapstau 😀)) man ir tokia gėlė nemaišytų 😀)
Taip, žinau, kad jos sultys iš lapų degina. Bet ji tokia nemaža, kad turbūt tektų išnešti iš namų, nes nėra kur užkelti.. Sūnus buvo labai supratingas tuo atžvilgiu ir nieko niekur be mūsų neskynė. Dar ir dabar visiems aiškina, kad prie tos gėlės reikia atsargiai, nes degina... Jei Urtę ten taip ir toliau trauks teks dėt tvorelę ar užstatyt baldais, bet tas, kas užslėpta, dar labiau traukia, kaip žinia...
Atsargiai su ta gėle - pinigų medžiu, nes ji nuodinga. Jei vaikas įsidės lapelį tos gėlės į burną, išdegins gleivinę. Taip buvo mano draugės dukrytei (jau gerokai didesnei). Aš tą gėlę vietoj tavęs, paslėpčiau kuo toliau, nes niekada negali žinoti, kas vaikams šaus į galvą, net tada, kai jie atrodo jau žino, kad negalima dėti gėlių į burną.
Smagūs ir dideli jau Urtės pasiekimai😀🌷
😃 Maniškė kol kas kas irgi padėta ant grindų traukia tik į dvi vietas - prie žurnalų ir prie gėlių 😃 Bet aš dar turiu vilties, kad atsibos ir atras ką nors naujo... 😃 😃
Šauniai parašyta, šaunūs Urtės pasiekimai! Ir labai viskas pažįstama 😀 O gėlių vazonai maniškį tebetraukia iki šiol: kai išmoko šliaužiot, patikrino, pabandė ir nebegali sustot... 😃