Pagaliau graži, saulėta savaitgalio, o tuo pačiu ir atostogų diena. Tad skubame vaikus nuvežti į pažadėtąją vietą - prie jūros. Planuojame į ramesnę vietą - Kunigiškes, tačiau netyčiomis pravažiuojame reikalingą sankryžą ir taip neplanuotai atsiduriame Šventojoje :). Tad dabar kartu pasivaikščiokime po ją.
Žmonių savaitgalį daug. Apėjome didžiąją dalį miestelio, o ramesnės vietos, kur mažiau žmonių, prie jūros nebuvo. Nebent vakarėjant, kai jau gerokai sumažėja norinčių maudytis.
Gana jaukios kopos.
Jūra.
Šventosios upė ir jos pramogos.
Ir bezdžionių tiltas per ją, kuris beeinant linguojasi :).
Skulptūra ,,Žvejo dukros" kopose, matomos nuo jūros pusės.
Neilgas, bet jaukus pėsčiųjų takas.
Kavinių, kioskelių, dviračių nuomos ir kitokių pramogų gatvė.
Supiltas smėlio kalnas.
Sugriuvusių tiltų likučiai.
Ir man pati pati gražiausia vieta Šventojoje nuo supilto smėlio kalno.
Nesunkiai radome ir vietą automobiliui ne taip toli jūros - gal 150metrų iki jos. Tačiau nesupratome tokių aikštelių su draudžiančiu įvažiuoti ženklu paskirties, nes dienos metu jos tikrai buvo pilnos automobilių...
Smagu buvo praleisti dieną Šventojoje, kai prieš tai čia lankėmės gal prieš 15 metų :). Per tą laiką miestelis tapo jaukesnis, gyvesnis ir savo kioskelių, karuselių bei kavinių gatve kažkiek supanašėjo su Palanga. Anksčiau čia buvo gerokai ramiau...
Tokių gražių nuotraukų dėka, taip pat ir aprašymų, mes tartum kartu su jumis pasivaikščiojom👍🌷