Kalbėdama apie buvimą mama, galiu remtis tik savo asmenine patirtimi. Na dar nebent savo draugių potyriais... O jų būta visokių. Man visada buvo labai įdomu, kodėl kai kurios moterys, kurios, atrodytų, ir labai norėjo, ir laukė, ir planavo savo kūdikius, pirmą kartą juos paėmusius ant rankų, patiria toli gražu ne tą stebuklingą jausmą, vadinamą euforija, o kažką kito. Keisto. Nelabai nusakomo žodžiais.
O žiūrėdamos į miegantį kūdikį, vėliau savęs netgi dar perklausia, ar čia tikrai mano? Kodėl kai kurios mamos, užuot džiaugsmingai svaigusios dėl prie krūtinės priglausto mažylio, labiau irzta kūdikiui vėl suknerkus: „Ką, tu ir vėl nori valgyti? Kada galėsiu pailsėti?!“ Kodėl dažna perdėm dalykiška, tvirta ir ryžtinga moteris, taip gynusi savo pažiūras ir įsitikinimus įvairiais gyvenimo klausimais, tapusi mama, staiga tampa minkštesnė už moduliną ir leidžiasi minkoma visuomenės nuomonės, kaip ilgai reikia ar nereikia žindyti, kaip vaiką derėtų primaitinti, rengti, auklėti, kada pradėti leisti į darželį, kada grįžti į darbą ir pan. Gal iš tiesų yra teisybės tvirtinime, kad pats nėštumas ir gimdymas – dar ne motinystė, kad su motinos vaidmeniu moteriai reikia apsiprasti, susigyventi?
Pagimdžiusi - neverkiau. Reikėjo?
Prisipažinsiu, kūdikio gimties akimirką maniau verksiu. Juk tas momentas toks jautrus, be to, visos verkia... Bent jau taip pasakoja, kad verkia iš džiaugsmo. Tačiau ar tikrai visos moterys prapliumpa ašarų lietumi? Matyt ne. Nes aš neverkiau. Bandžiau graudentis. Bet man nepavyko. Gimus dukrai ryškiausias dalykas, ką prisimenu – tai mano vaiko akys. Jos buvo tokios didelės, plačiai atmerktos, tamsios ir gilios gilios. Tarsi savy kažką slėptų. Tarsi jose glūdėtų kažkokia paslaptis, kurią pajėgsiu išlukštenti daug vėliau, pasitelkdama motinystės instinktus. Neverkiau tada. Visiškai to nesinorėjo. O ko norėjosi – nežinau. Pailsėti. Tiesiog pabūti ramiai. Glostyti mažylę. Nesusigraudinau ir gimus sūnui. Visiškai. Tada tik dar labiau norėjosi atokvėpio, nes jis skubėjo ateiti ir gimė per tris valandas. Skausmas mane tada taip iškankino, kad lemiamą momentą net gydytoją išplūdau. Kokios dar ašaros po viso to? Norėjosi paprasčiausio miego. Nieko daugiau. Tiesą sakant, sūnaus nešiojimas, gimimas ir auginimas man apskritai buvo gerokai natūralesnis ir paprastesnis nei dukters. Kodėl? Greičiausiai dėl to, kad tai buvo antras mano vaikas ir aš jau buvau kitokia.
Beprasmis lyginimasis
Laukdama savo pirmagimės, dar iki nėštumo pradžios kaupiau informaciją apie būsimą motinystę: daug skaičiau apie nėštumą, gimdymą, kūdikio vystymąsi pirmaisiais metais. Domėjausi, kur, kodėl ir kokiu būdu geriausia gimdyti, lankiau būsimų mamyčių kursus. Su smulkmenomis įsivaizdavau, kaip viskas bus tą didžiąją dieną. Ironiška, bet viskas buvo visiškai kitaip, nei maniau, nei laukiau, nei man pasakojo. Nei blogiau, nei geriau, tiesiog kitaip. Kai gimė dukra, pirmaisiais jos mėnesiais tarsi lengvai pamišusi traukte traukiau patirtį iš neseniai pagimdžiusios brolienės, draugių savo kūdikį lyginau su jų. Aha, mano miegojo ilgiau. Jos kūdikis dar triskart keliasi valgyti naktį. Maniškė tuštinimosi mažiau, kietokai. Man buvo svarbu, ar kitų mamų vaikus taip pat bėrė, ar jiems raižė pilvuką, kiek šie priaugo svorio ar ištįso į ūgį. Juodai nepasitikėjau savimi, daug ko nemokėjau, graužiau save, kad galbūt neturiu pieno, mat dukrytė kurį laiką žįsti prašydavo kone kas valandą. O kur dar trys krūtų uždegimai.... Po jų kūdikį maitinau ne tiesiai iš krūties, o nutrauktu pienu. Tai irgi trenkė per smegenis. Tikrai nesijaučiau taip, tarsi motinystė man būtų išauginusi sparnus. Priešingai, jaučiausi taip, tarsi mane kas būtų išsviedęs į kosmosą – be skafandro ir fizinės parengties. Jaučiausi kitokia, tikrai blogesnė nei draugė, kaimynė, pusseserė...
Tikrąjį motinystės džiaugsmą atradau mažajai jau šiek tiek ūgtelėjus. Kvailai skamba, bet tik gerokai vėliau suvokiau, kad neprivalau savo kūdikio lyginti su kitais, tilpti į normas, lenteles ar elgtis taip, kaip teigia kitos mamos. Visi juk esame skirtingi. Mūsų patirtis – taip pat.
Mamos kelionė į save
Esu įsitikinusi, daugybė mamų jaučiasi ar jautėsi taip pat kaip aš. Ir pasirodo taip yra neatsitiktinai. Tai patvirtina JAV slaugytojos dr. Ramonos Mercer teorija. Pasak jos, mamos privalo nueiti tam tikrą „kelionę“ į save, kol iš tiesų tampa mamomis. Yra skiriami 4 tos kelionės etapai. Jie yra nuoseklūs, tačiau kiekviena mūsų juos patiriame kitaip.
1. Laikas iki pastojimo ir nėštumo periodas
Per devynis laukimo mėnesius moteris pamažu prisitaiko prie savo besikeičiančio kūno, būsimo vaidmens. Ji daug galvoja apie save, savo kaip mamos lūkesčius, įsivaizduoja, kokia bus mama. Spėlioja, svarsto, koks bus jos kūdikis. Mąsto apie gimdymą.
2. Kūdikio gimimas
Moteris – jau mama, tačiau tik teoriškai. Praktinės jos žinios ir įgūdžiai kol kas yra labiau tariami, „išmokti“, „išskaityti“ knygose, nulemti aplinkos. Šis periodas tęsiasi maždaug iki šeštos kūdikio gyvenimo savaitės.
Įdomu tai, kad neseniai pagimdžiusios mamos paklūsta aplinkos diktuojamoms normoms ir taip taikosi prie savo naujo vaidmens. Šiame etape svarbiausia... taisyklės. Paprasčiau kalbant, būtent pirmosiomis kūdikio savaitėmis mamos labiausiai linkusios vadovautis draugių, kaimynių, močiučių ar interneto platybių patarimais, lentelėmis, diagramomis, ir nuorodomis. Kodėl? Nes jos dar nepasitiki savo pačių jėgomis, bando suderinti ankstesnio gyvenimo įpročius su naujais rūpesčiais. Be to, joms labai norisi, kad aplinkiniai jas laikytų tobulomis, supermamomis.
3. Savęs „atradimas“
Šis etapas prasideda maždaug aštuntą kūdikio gyvenimo savaitę ir tęsiasi 2-3 mėnesius. Tuo metu moteris pradeda kurti save pačią kaip mamą, stiprėja jos motinystės įgūdžiai. Moteris jaučiasi kur kas geriau. Jai nebėra tiek svarbūs draugių, kaimynių, močiučių patarimai. Ji pati sprendžia, kaip elgtis, remiasi jau sukaupta patirtimi ir ateities tikslais. Kitaip tariant, ji atsipalaiduoja, labiau kliaujasi intuicija. Taisyklės, normos, patarimai praranda ankstesnę svarbą.
4. Įsisąmoninta motinystė
Manoma, kad tikrąjį motinystės džiaugsmą moteris ima patirti tada, kai kūdikis pradeda savo penktąjį gyvenimo mėnesį. Tada ji jau moka susieti įgytas žinias su asmenine patirtimi. Ji pradeda pasitikėti savimi kaip mama.
Taigi R. Mercer teorijos svarbiausia mintis ta, kad vien gimdymas, vaiko gimimas dar nesukuria jausmo, kad štai aš – mama. Motinystės vaidmuo prisijaukinamas po truputį. Tačiau kartais įsijausti į mamos vaidmenį užtrunka laiko. Kas tai lemia?
Patirtis gimdant. Dauguma moterų labai idealizuoja patį gimdymą, nusiteikia, koks jis bus. Tačiau gyvenime juk pasitaiko visko. Kūdikiai gimsta per anksti, yra atliekamos neplanuotos cezario pjūvio operacijos, nutinka įvairių komplikacijų. Visa tai gali turėti neigiamos įtakos mamos požiūriui į savo kūdikį ir apriboti jos gebėjimą užmegzti ryšį su juo.
Aplinka. Moterys labai skirtingos viskuo. Tos, kurios gauna pakankamai informacijos, jaučia emocinę paramą iš aplinkinių ir yra teigiamai vertinamos kaip mamos, labiau pasitiki savimi. Ir, priešingai, socialinė atskirtis, paramos stoka gali sukelti nevisavertiškumo, apmaudo ir kaltės jausmus, kurie motinystės įsisąmoninimui tik trukdo.
Savęs suvokimas. Tai labai plati sąvoka. Kūno pokyčiai iškart po gimdymo gali smarkiai paveikti savęs vertinimą ir tai gali atsiliepti moters ryšiui su vaiku. Be to, šiuolaikinė visuomenė mamas labai „spaudžia“: iš moters reikalaujama būti gera mama ir tuo pačiu ji skatinama siekti karjeros. Įvyksta vidinis konfliktas. Dėl to mamos vaidmuo tampa tik sunkesnis.
Sveikata. Nesveikuojanti moteris nesugebės tinkamai rūpintis ir bendrauti su savo vaiku. Tačiau vaiko sveikata taip pat labai daug ką lemianti. Jei gimsta neįgalus ar sutrikusios sveikatos vaikutis, jis privalo būti naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje ir yra fiziškai bei emociškai atskirtas nuo savo mamos. Visa tai taip pat turi įtakos mamos ir vaiko tarpusavio ryšiui užsimegzti.
