Pagaliau atėjo visą žiemą laukta diena - saulėta, šilta. Diena, kai galiu su kava ir knyga prisėsti ant supuoklių-suolo terasoje... Šalia aišku įsitaiso mano mieganti mergaitė vežimuke... Tylu... Kvepia kava... Kartais sugirgžda supuoklės... Saulutė šildo nosį ir rankas... Gera... Suprantu, kokia aš laiminga, kad galiu sėdėti ir suptis saulėje kartu su savo mažyle, stebėti namo po darbų grįžtančius kaimynus - vienus linksmus, kitus pavargusiu, trečius - apskritai be jokios emocijos. O aš noriu taip sėdėti ir suptis, net knyga guli šalia primiršta... Ech, tas pavasaris!..
😃 tikrai taip
Dabar visos mamytės su mažyliais kaip katės murkia prieš saulutę😀