Paveldėtas "LOBIS"...

Gintaras – lietuviškas auksas, nuo seno laikomas magišku akmeniu, ne tik saugančiu nuo pikto, bet ir suteikiančiu kūrybiškumo, atnešančiu sėkmę ir ramybę. Sakoma, kad šis akmuo pritraukia meilę, saugo ir neša laimę, taip pat traukia pinigus, todėl patariama jo laikyti  ten kur laikomi pinigai.

Ir turime mes  šio aukso pilnas rieškutes, ir dar gintarinių papuošalų komplektuką paveldėtą iš mamos ir močiutės.

Seniausias papuošalas tai gintariniai karoliai, juos nešiojo dar mano močiutė, saugojo mamytė, o dabar saugau aš. Seni jie, suverti ant paprasto lininio šniūrelio, užsegimas surūdijęs ir nebeveikiantis, bylojantis apie savo amžių. 

Mano mama mėgo puoštis. Aišku papuošalai jos buvo neįmantrūs, daugiausiai tai karoliai ir sagės. Ji pati megzdavo rūbus ir prie jų derindavo įvairius papuošalus. Karoliai pamenu būdavo ilgi, iš įvairių, smulkių ir stambesnių karoliukų.
O mes su sese, žaizdamos princeses jais puošdavomės, ir kartais taip supainiodavom, kad tekdavo mamai juos perverti iš naujo. Nors ji ir šiaip juos mėgo perverti, susikurti savitus, kitokius nei pirkti parduotuvėje.
Turėjo  porą plačių, išraižytų varinių apyrankių, retai jas dėvėjo, bet jas į dienos šviesą ištraukdavom mes, „mažosios princesės“.
Dažnai puošdavosi gintaru. Štai keletas  papuošaliukų, menančių mamą ir mano vaikystę. Dažniausiai nešioti tai sagė ir pakabukai.
Kas įdomiausia, jie man asocijuojasi ne tiek su mama, kiek su įvairiais žaidimais, tomis laimingomis dienomis, ta nerūpestinga vaikyste.
Džiaugiuosi, kad šiuos papuošalus man perdavė tėtis, jie skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, tai jau istorija, kuri brangi man ir mano vaikams.

Karoliukai, mėgti mamos, ir labai traukę mudvi su sese. Tik mama ypač draudė juos liesti, mat atrodė, kad kriauklytės trapios ir gali sulūžti. O jos pasirodo tikrai tvirtos, nes ne tik atlaikė mūsų slaptus pasipuošimus, bet ir puikiai laikosi iki šiol.

Sagės, jomis žaviuosi ir šiandien

Aš laukinė kaimo mergaitė nemėgau puoštis, nereikėjo man papuošalų, visa tai man buvo tik žaidimai. Nenešiojau žiedų, ausis prasivėriau vėlai.
Būdama devynerių, stovyklaudama Giruliuose, pajūryje prisirinkau akmenukų, sužavėjusių mane, ir sukėlusių norą jais puoštis. Tai akmenėliai, taip nugludinti jūros, su pragraužtomis skylutėmis. Iš jų pasigaminau pakabukų, vėrinukų. Suverdavau ant spalvotų šniūrelių, vėliau grandinėlės, ir pasididžiuodama nešiojau. Tai buvo tokie papuošalai, kurių neturėjo niekas, kurių nebuvo parduotuvėje. Papuošalai dovanoti gamtos. 
Ir buvau išsaugojus jų nemažai, deja išliko tik du, nes juos  nešiojo, su jais žaidė ir mano vaikai. Tai ir „susinešiojo“ kiti.
Visą laiką būdama prie jūros prisimenu šiuos akmenėlius, ir deja rasti tokių daugiau niekada nepavyko.

Kuo puošėsi močiutės ir mama vaikystėje, paklausti nebėra pas ką. Belieka remtis savo prisiminimais, ir tuo, kas liko išsaugota. Todėl saugau šį „lobį“  savo vaikams,  kartu  pasakoju  tai, kas išlikę mano atmintyje.