Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina – eskimė, tėvas – danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai, nemėgstu visų europiečių, pasipūtėliškai laikančių save pasaulio bamba, nes kažkada „atsilikusioms“ tautelėms atnešė civilizaciją. Neklauskit, ką patys iš to gavo, bet būkit tikri, kad neblogai pasipelnė. Gimiau ten, kur klimatas atšiauresnis už atšiaurų, buvau iš tos terpės išplėšta ir dabar esu tokia, kokia esu. Atšiauri kaip Grenlandijos vėjas. Neprieinama kaip ledynas. Nemaloni. Dygi. „Nepritampanti“, kaip pareiškė vienas pareigūnas. Na, ir gerai. Neprivalau niekam teisintis dėl to, kad mano gyvenimas susiklostė vienaip, o ne kitaip. Kad neturiu vyro ir porelės apsisnarglėjusių bamblių, besipainiojančių po kojom. Ir kad darbo neturiu. Gyvenu iš pašalpų, dar šiek tiek prisiduriu iš šen bei ten. Gyvenu daugiabutyje, kurį galėtumėte pavadinti socialiniu būstu, mat visi mes čia tokie – „pašalpiniai“. Nesuku galvos dėl buities ar smulkių patogumų. Svarbu, kad esu pavalgiusi. Ir gražiai apsirengusi. Ir dar kad vaizdas už lango geras – į uostą, į erdvę. Mat erdvę aš suprantu ir vertinu. Erdvė – tai laisvė. Jei norit mane įbauginti, pagrasinkit uždaryt į belangę. Va, tada gal ir išsigąsiu, nes daugiau nieko nebijau. Ir nemyliu nieko. Nei žmonių, nei augintinių. Kam ką nors įsileisti į gyvenimą ir rizikuoti trapia savo būtimi vien tam, kad liktum apgauta, įskaudinta, išduota? Aš netikiu meile – nes kas gi ji daugiau, jei ne cheminių reakcijų mūsų smegenyse rezultatas? Pripažįstu, gražūs vyrai mane traukia, bet aš ne geltonsnapė jauniklė, vakariene prie žvakių šviesos ir saldžiais žodeliais manęs nesuvystysi. Gyvenimas ir taip pernelyg sudėtingas, neverta apsisunkinti visokiomis romantinėmis sapalionėmis. Va, ką vertinu ir suprantu, tai matematika. Matematika yra visko pagrindas. Matematika – tai tiesa. Tai grožis. Visas gyvenimas vien matematika, tik mažai kas tą supranta. O aš suprantu. Ir dar vieną dalyką suprantu – sniegą. Ar žinojote, kad eskimų kalboje yra šimtas žodžių sniegui apibūdinti? Aš žinau visus tuos žodžius ir skiriu visas sniego ir ledo rūšis bei darinius. Paleiskit mane kur Grenlandijos ledynuose ir išaiškinsiu jums, kaip, kada, kodėl, iš ko ir kokiomis sąlygomis atsirado kiekvienas ledo grumstas, kiekvienas vėpūtinis. Tiesa, studijavau glaciologiją, nesiginčysiu, kad tai praturtino mano žinias, bet vis tiek, kaip kai kurie žmonės jaučia Dievą, taip aš jaučiu sniegą.
Tokia aš esu ir man nusispjaut, ką apie mane galvoja kiti. Prie nieko neprisirišu, bet kada galiu susikrauti lagaminą ir „pakelti sparnus“. Nėra nieko, kas galėtų mane sulaikyti vienoje vietoje, jei panūsiu iškeliauti. Niekam nepuoselėju švelnių jausmų. Tik va, tas berniukas iš apačios. Eskimukas. Nepasisekė jam su šeima: tėvas žuvo, motina – beviltiška alkoholikė. Tiesą sakant, tai ne mano reikalas. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis žiūri į aplinkinius primušto šuniuko akimis ir viliasi švelnesnio žodžio ar, ką čia slėpsi, šaukšto karštos sriubos. Na, tiek to, kad jau toks atkaklus, tegu pasėdi pas mane ant sofos, kol garsiai skaitysiu knygą, tiesa, vaikiškų neturiu ir nesiruošiu įsigyti, bet atrodo, kad Euklido „Elementai“ puikiausiai tinka ir šitokiu atveju – berniukas klausosi. Ir vakarienės lėkštę pakišiu, ir numaudysiu, ir pernakvoti leisiu, jei ponia Julijana, mamytė, taip sakant, su linksma kompanija ūš ligi aušros. Turbūt supratot, kad nesu minkštaširdė. Aš – ne socialinė darbuotoja ar labdaringa moterėlė, kad lakstyčiau ašaromis laistydama visus kampus ir šelpčiau kiekvieną vargetą. Tik kad tas berniukas kažkoks kitoks. Tylus. Mąslus. Regis, protingas ne pagal savo amžių. Vienišas eskimukas. Gal truputį panašus į mane. Bet nekapstykim per giliai.
Darsyk pakartosiu: aš nieko nemyliu. Tik va, kodėl negaliu susitaikyti, kad mano eskimuko nebėra? Nukrito nuo stogo ir užsimušė. Žaidė, strakaliojo, paslydo ir nudribo – taip sako policija. Bet žaidžiantys vaikai tokių pėdų, kokias pamačiau aš, sniege nepalieka. Juk sakiau: aš jaučiu sniegą. Ir jaučiu, kad čia dedasi kažkas negero. Nešvarūs žaidimėliai, taip sakant. Todėl dovanokit man, gerbiamieji, bet akmens ant akmens nepaliksiu, kol išsiaiškinsiu, kas čia nutiko.
...
Va taip prisistatyčiau, jei būčiau Smila Jaspersen – pagrindinė Peter‘io Hoeg‘o knygos „Panelės Smilos sniego jausmas“ veikėja. Geras jausmas perskaityti gerą knygą – ją užvertus lieka nemažai peno mintims ir gailestis, kad knyga, visgi, jau perskaityta, vadinas, su šia malonumo porcija baigta. Knyga paskatino pažiūrėti ir bemaž prieš 20 metų sukurtą filmą (ne tiek nusivyliau juo, nes šiaip jau iš esmės filmas neblogas, kiek mintyse piktžiugiškai kikenau: čia ne taip padarė, čia apmainė vietomis, čia pakeitė, iškirpo, sutrumpino, peršoko... neee, į filmą tiek gėrio kiek į knygą niekaip nesukišit). Kūrinys šiek tiek primena Dan‘o Brown‘o „Deception point“ (nors iš tiesų reikėtų sakyti, jog „Deception point“ primena „Panelės Smilos sniego jausmą“, nes Peter‘io Hoeg‘o knyga parašyta dešimtmečiu anksčiau), o pati Smila savo aštroku humoro jausmu – Joaną iš Joanos Chmelevskos „Gyvų negyvėlio žodžių“. Tad „Panelės Smilos sniego jausmą“ lentynoje padėčiau kažkur tarp tokių knygų. Žodžiu, labai nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti visiems gerų detektyvų ir šiaip gerų knygų mėgėjams. Viena antra dienelė malonumo garantuota.
👍