Pilnavertiškumas ir santykiai poroje

Kai turiu laisvo laiko mėgstu paskaitinėti. Šiandien mane sudomino rastas straipsnis internete svetainėje PSICHIKA.LT Pilnavertiškumas ir santykiai poroje.

Dažniausiai santykiuose su kitu žmogumi „koją pakiša“ mūsų pačių prisirišimas prie lūkesčių. Jie kyla būtent iš to, jog mes savyje nepatiriame pilnavertiškumo. Mumyse žiojėja skylė, kurią bandome užpildyti santykiais kitais žmonėmis, daiktais, nesibaigiančiais darbais, maistu, alkoholiu ar kitais dalykais… Kartais mes sumaišome gyvenimą su kančia, fantaziją su tikrove, meilę su pasiaukojimu, valdymu, laimę su galia, seksu..

Mes esame linkę prisirišti tuomet, kai manome, jog mūsų laimė priklauso nuo kito žmogaus, kad būtent tik jis gali padaryti mus laimingu. Tuomet mes išgalvojame idealių santykių raidos scenarijų, sukuriame idealaus partnerio portretą. Tada norime, kad šalia esantis žmogus turėtų visus idealaus partnerio bruožus, kuriuos patys sugalvojome, ir, žinoma, kad santykiai vystytųsi mums norima linkme, ir mums su tuo būtų komfortiška… O bet kuris nukrypimas nuo susikurto scenarijaus pjauna tarsi peilis per širdį…

Iš tikrųjų tai yra mūsų susikurtos iliuzijos, kurios remiasi įsitikinimu, kad kiti mus gali padaryti pilnaverčiais, užpildyti mūsų tuštumas, tik tuomet mes patirsime vidinę pilnatvę, susikursime ramų, giedrą gyvenimą ir realizuosime savo troškimus. Tikroji taip įsitikinusių problema yra ta, kad iš tiesų ieškoma ne meilės, o globos, saugumo, patogumo. Ji byloja apie nepasitikėjimą savimi, savęs negerbimą ir polinkį perduoti galią kitiems mus padaryti pilnaverčiais ir laimingais.

Niekas mums nieko neprivalo, niekas neprivalo atitikti mūsų susikurtų elgesio šablonų, gyventi tokio šablono rėmuose. Nėra tokio žmogaus, kuris galėtų mus padaryti pilnaverčiu, jei mes patys to nedarome. Nėra tokio, kuris galėtų geriau pasirūpinti mumis už mus pačius.

Neverta net pradėti kurti santykių, jei tavo galvoje yra programa, kad tavo laimė priklauso ne nuo tavęs, o nuo kažkokių tai išorinių aplinkybių, žmonių ar dar kažko… Kol jautiesi lyg būtum nepilnas, kol savyje nejauti neišsenkančio Meilės, Džiaugsmo bei Šviesos šaltinio, kuris maitina tave ir trykšta iš tavęs į išorę, tau neverta pradėti santykių, nes jie bus pasmerkti..

Tikras asmens pilnavertiškumas pasiekiamas tik vienu būdu – kuo geriau pažinti save, priimti save ir pačiam save pranokti. Reikia suprasti ir įsisąmoninti, kad visų pirma tu pats viską turi savyje-gėrį, džiaugsmą, meilę, energiją, saulėtekius, spalvas, muziką – visas pasaulis yra tavyje.

Šis pasaulis – tuščias ekranas, į kurį tu projektuoji savo turimą energija. Ir tuomet, kai netenki vidinės harmonijos, kuomet tave užvaldo neigiama energija, pasaulis persitvarko pagal tavo vidinius pojūčius, jis nuolat nenutrūkstamai atspindi tave.

Tai reiškia, kad visų bėdų, nesėkmių, išgyvenimų bei džiaugsmo šaltinio reikia ieškoti pirmiausia SAVYJE.

Pilnavertis žmogus tas, kuris atrado save, tas kuris leidžia sau priimti ir priima save visokį. Tuomet ieškojimas išorinio gėrio, laimės, meilės netenka prasmės. Tu jautiesi pilnaverčiu, esi išsilaisvinęs iš vidinių suvaržymų ir užsipildęs iš vidaus. Ateina suvokimas, kad prarasti kito negali. Ir kad niekas kitas nėra atsakingas už tave – tik TU PATS. Tu supranti, kad kitas žmogus yra toks pats laisvas. Tuomet tampa paprasta dalintis su kitu tuo, ką pats turi. Čia atsiranda erdvė partneriškiems mainams: tu duodi ir imi, gauni ir vėl duodi, nesidrovi paprašyti arba atsisakyti.

Parengė psichologė Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt