Pravėrus, nuo laiko apdulkėjusią skrynią...

Nebuvo deimantų, smaragdų, bet buvo  MEILĖ, LAIMĖ, KŪRYBA...

„Baltijos kelio“ dieną nusikeliu į praeitį. Ech, kokie mes buvome draugiški, tyri, spindintys meile, laisve....

Stovėjau  kelyje pasipuošusi  paprastučiais, bet laimę, džiaugsmą, meilę spindinčiais papuošaliukais.  Kai pagalvoju, mus, tarybinius mokinius mokykloje išmokė labai daug ir tai viskas mano tėvams nekainavo, juk būreliai buvo nemokami ir jų pasirinkimo gausa.

Kai pats pasigamini su mokytojo, tėvų ar senelių pagalba, tuomet ir brangini.

Dabartinių vaikų, patikėkit manim, man gaila. Jie neturi to malonaus laiko, praleisto su vyresniais, gaminant, dabartiniu žvilgsniu, niekučius.

Tie niekučiai, tas laikas, kuomet juos gamini – nenuperkamas jokiais pinigais ir tikrai brangesnis už tuos perlus, deimantus, kuriais didžiuojasi turtingų šeimų vaikai, tėvai. Gal dėl to per didelio sumaterialėjimo   sudušta gyvenimai....

Žvelgiant iš materialinės pusės ar aš , ar  mano vaikas, kuris esame laimingesni? Net nemirktelėjus atsakyčiau, kad aš,  nes nebuvau daiktų „vergu“ ir be to parduotuvės buvo tuščios, tai ir nevarginau mamos su ašaromis, kad noriu to, ar ano.

Pirmuosius auskariukus  gavau iš vokietukų, kai teko viešėti su klase.

Auskarėlius nešioti pradėjau tik studijų laikais, grįžus iš kelionės po Prancūziją.

O , Dieve, kokį šoką gavau Prancūzijoje: nemokėjau duše nusiprausti, nes automatinis buvo, WC likau rankų neplovusi, nes nesupratau kam tos dėžutės reikalingos ir neradau jooooookio vandens jungiklio, išsigandau,kai  parduotuvės durys neturėjo rankenų, o pačios atsidarinėjo... Parduotuvėse buvo tokia gausybė papuošalų, kad nors verk kaip visko norėjosi...Dabar jaunos mamytės skaitydamos mano atsiliepimus turbūt sunkiai įsivaizduos mano būseną...

Pirmąjį žiedelį pirkau įstojusi į aukštąją mokyklą iš sutaupytų kapeikų (buvo dar rublis ir kapeikos).

Brendu gyvenimo keliu.

Štai vakar dar maža mergaitė aš buvau

Iš parkerio dariau žiedelį ar karolį

Kurį lyg deimantą didžiausią branginau.

Bet laikas juk nestovi ...lekia lyg pašėlęs

Maniau išsaugosiu šią brangenybę

Bet laikas daro savo...

Ir naują kuria jau mana dukra, anūkė...

Pamenu kaip darėme auskariukus iš flamasterio, iš flamasterio kamštelių.

  Kai ketvirtoje klasėje taip  "pasipuošusios" nuėjome į mokyklą, net tėvai turėjo eiti į mokyklą aiškintis dėl savo kūrybingų atžalų nepriežiūros.

Dar iš elektros laidų ir karolių gaminomės žiedelius.

Branginu šviesios atminties mamtytės ir močiutės papuošaliukus. Gal jie nėra labai gražūs, bet jie man teikia teigiamą aurą, pasijuntu lyg kalbėčiau su jomis...