Pabandžiau stebėti, kaipgi veikia prisilietimai tada, kai vaikas nėra ramus, o priešingai - emocingas, t.y. išsigandęs, „užsiožiavęs“, užsigavęs, kažko tikisi iš mamos ir pan.
Nesėkmingi puoduko reikalai. Mažoji rėkia „kaku, kaku“. Bėgam prie puoduko, numaunu kelnytes, nuimu sauskelnes. Ji rodo į puoduko dugną ir sako „kaku“. Pasodinu. Mažoji staiga atsistoja, nubėga kelis žingsnelius ir ...“kaka“ tekšt ant grindų. Mažoji labai išsigąsta. Verksmas – sielvartingas. Apglėbiu vaiką ir laikau glėbyje, glostydama galvytę. Raminamai kalbu. Verksmas rimsta, ir jau ramiai galime išsiaiškinti „kakinius“ reikalus.
Kaprizingas valgymas. Pietų metas. Mažoji sėdi maitinimo kėdutėje. Padedu sriubą priešais ją. Pietautoja užsiožiuoja, stumia sriubą tolyn ir rėkia. Mano supratimu, turėtų būti alkana. Bandau glostyti galvytę. Priešinasi ir toliau rėkia. Bandau pirštais „žingsniuoti“ per jos pilvuką, krūtinę, sakydama „tapu tapu, eina katinas be batų“. Verksmas akimirksniu virsta juoku. Neįtikėtina! Suaugę tikriausiai taip nesugebėtų. Vos tik nutraukiu „žingsniavimą“, vėl – verksmas. Bet po keletos „žingsniavimų“, pavyksta išblaškyti vaiką, „nuvejant ožius“. Vaikas ramiai pavalgo.
Migdymas. Mama užsisvajojo... Migdydama mažylę, glostau jai galvytę. Tačiau vienu momentu, dainuodama lopšinę, užsisvajojau ir pamirštu glostyti. Staiga žiūriu, kas gi čia vyksta?...Mažylė kumštuku patranko į lovos kraštą ir tiesia man, kad „papūsčiau“. Pučiu ir bučiuoju kumštuką. Mažylė patenkinta. Tikrai įdomu pastebėti, kaip pats vaikutis mamai primena, jog ir svajojant reikia atlikti kasdienius švelnumo ritualus.
„Papuko“ nostalgija. Mažoji po Velykų ragavo paskutinį kartą mamytės pienelio. Nebuvo didelių „dramų“ dėl to nei man, nei mažajai. Tačiau, kaip suprantu, ją vis aplanko malonūs prisiminimai. Ji prieina prie manęs, pakelia šiek tiek mano megztinio iškirptę, iškiša liežuvėlį ir sako „papu‘. Matau, kaip ji nori pienelio, bet drastiškai nelenda. Pasakau, kad pienelio nebėra, visas jau išgertas ir priglaudžiu ją prie krūtinės. Glėbyje nurimsta, greitai pamiršta ko prašiusi ir nubėga žaisti. Beje, pastebėjau, kad galvytę dažniausiai glaudžia į tą pusę, kur yra mamos širdis. Ir matyt, ne šiaip sau.
Visi mano mylavimai, skirti dukrytei – lyg veidrodyje atsispindi, kai ji myluoja savo lėlę ir...šunį :-).
Reziumė: skirtingoms situacijoms - skirtingi prisilietimai. Kas tinka vienu atveju, kitu gali duoti priešingą rezultatą. Manau, mamos turi intuiciją, kada ir kaip paglostyti savo vaiką.
Kaip gerai, kad galiu myluoti savo mažylę rankomis, lūpomis, šypsena, žodžiu ir širdimi!
Nuotraukose – keletos minučių veiksmas, kaip rimsta užsigavęs vaikas, glostant jam galvytę.
