Vis dažniau pagaunu save saugant dalykus, kurie turi neįkainojamą vertę. Tai simbinės reikšmės daiktai, kurie išliks vertingi dvasine prasme po daugelio metų. Dovanos vaikams. Mes jas kuriame, saugome, kaupiame. Ir ateis diena, kai visa tai bus jiems ir jų. Galbūt kai jie patys turės vaikų, galbūt anksčiau, kai bus emociškai tam subrendę. Nors ir dabar sulaukiu vyresnėlio klausimų apie tai, kas saugoma, laikoma jam. Ar išlikę gimimo apyrankė, pirmo gimtadienio žvakutė, pirmas piešinys, pirmas dantukas, gimimo datos kalendoriaus lapelis. Ir tikrai taip, visa tai yra. Yra jo prisiminimų dėžutėje. Kaip ir sesės ir vis dar augančio mažylio. Kartais pasižiūriu ir apima tokie nostalgiški jausmai. Atrodo tik vakar, tik vakar vyresnėlis parsivežėm iš gimdymo namų. O iš tikrųjų praėjo beveik septyneri metai. Su lyg jais atsirado ir sesė, ir dar vienas brolis. Ir dar daugiau širdžiai mielų nostalgiškų simbolikos pilnų niekučių.
Jei norite komentuoti, turite prisijungti