Esu 1 metų ir 4 mėnesių Povilo mama. Jau kai sūnelis buvo visai mažutėlis buvau priversta suprasti, kad auginti vaiką žvėriškai sunku- nuolatinės nemigos naktys, bėdos dėl maitinimo, pilvelio skausmai bei kitos ir sūnelio, ir mamos ašarų priežastys ir pasekmės... Bet... Bet nesitikėjau, kad viskas bus tik sunkiau ir sunkiau! Ir dabar žinau, kad vaikutį iki metų auginti nėra dar taip sunku..., o va, kai prasideda visi „noooliu“, „neee“ ir kitokios paskirties rėkimai, va, tada tai prasideda...
O dabar apie „jausmų savaitę“. Gėda, bet trumpa ji mums buvo, nes per vėlai pastebėjom laiška, jog JAU dalyvaujame. Mamytė, sužinojusi, jog pateko į projektą sakė: „Mamytė džiaugiasi, mamytė džiaugiasi!” Tačiau lėtinė, metus su kaupu besitęsianti nemiga emocijas keičia dažniau nei minučių rodyklė padėtį laikrodyje... Ir vėl skrenda šaukštas košės pusryčių metu, ir vėl mamos plaukai „netyčia“ patenka į mažas mielas rankytes ir įsipainioja tarp putlių pirštukų, ir vėl mažylis riečiasi kai tik pradedi jį rengti... ir vėl... „Mamytė pyksta!”. Artėjant pietų miegeliui- “Matau, jog tu suirzęs, eime ruoštis pietų miegeliui”. Atsikėlus- “Mamytė labai džiaugiasi, jog tu pamiegojai NET 2 valandas”. Džiaugsmas, pyktis, irzlumas- trys emocijos, kurios dažniausiai buvo vartojamos visą savaitę. Ar kitų emocijų mūsų namuose šiuo metu nėra? O gal kitos sunkiau atpažįstamos ir norint jas vartoti reikia įdėti daugiau pastangų? Nelengva užduotis, nes mes (ir aš, ir vyras, kuris taip pat įtrauktas į projektą :) ) nemokame įvardinti emocijų kasdienybėje, nes... taip nesame įpratę... Oi, tie įpročiai... Laikas keisti! Ant šaldytuvo pakabinau "emocijų lapą", bandom praplėsti „emocijų žodyną“, nes jų daug ir jos mūsų namuose lieka neįvardintos...
