Štai prabėgo antroji projekto „Iššūkiai mamai“ savaitė. Vos išgirdusi užduotį pagalvojau, kad gali būti sunku. Tad nieko nelaukusi ėmiausi iššūkio – savaitės be NE.
Nebuvo ji sudėtinga, netgi sakyčiau per lengva. Tiesą sakant, nelabai turiu ką papasakoti.
Kažkada seniai skaičiau „protingų“ knygų ir straipsnių, tad žinojau, kad žodelio NE reikia vengti. Pasirodo, man neblogai sekasi. Tiesa, kai kuriose situacijose reikia pasukti galvą, kaip neiginį paversti teiginiu. Tekdavo padaryti pauzes ir kalbėti apgalvotai. Visai patiko.
Pastebėjau, kad dažniausiai miniu žodį „neverk“ („Neverk neverk, viskas gerai.“). Bet prisiminusi pirmąją jausmų savaitę, leidau vaikams išreikšti savo jausmus. Beje, šią savaitę įtemptų situacijų buvo vos viena kita.
Žodžio „negalima“ savo žodyne nepastebėjau. Jį jau seniausiai pakeitė žodelis „atsargiai” (“Atsargiai, karšta! Atsargiai, nugriūsi... Atsargiai, gatvė“).
Vaikams triukšmaujant (kažkodėl labiausiai vaikai šėlsta prieš eidami miegot) sakydavau: „Vaikai, tyliau... galite ramiau, ruošiamės ilsėtis...“ Arba netekus kantrybės tekdavo garsiai rėkti: „Šaa!!! Ramiai!“. Suvaldyti savo muškietininkus nėra paprasta.
Didžiausias iššūkis išvengti žodelio „ne“ būdavo grįžtant iš darželio. Darželis yra ant kalniuko, tad eiti tenka nuo kalnelio žemyn. Vaikai visuomet lekia griūdami. O apačioje yra gatvė. Vaizdas visada būna tas pats: vaikai pasileidžia nuo kalno žemyn, aš liežuvį iškišusi tekina bėgu paskui juos ir dar nuolat kartoju: „Vaikai, palaukit manęs, sustokit prie gatvės, gal galima lėčiau!!!“ Nei lėčiau, nei palauk nebūna. Kasparas visada sustoja prie gatvės. Fausta - niekada. Atsargumo jausmas jai kol kas svetimas.
Tiesa, išbandžiau psichologės rekomenduotą būdą, kaip priversti vaikus atkreipti dėmesį į mano prašymus. Vieną vakarą, kai atėjo laikas susitvarkyti žaislus ir ruoštis miegot, nutariau pasinaudoti patarimu: prašyti žiūrint vaikui tiesiai į akis. Super!
Aišku pirmasis bandymas buvo labiau teatrališkas, juoko forma, nesitikėjau greito efekto. Berniukai sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo filmukus. Priėjau prie vyriausiojo Beno, pasilenkiau ir žiūrėdama tiesiai į akis ramiai pasakiau: prašau susitvarkyk kambarį. Vaikas nustebo, apdovanojo mane plačia šypsena ir pasakė „gerai,tuojau“ (nuėjo tvarkytis tik pasibaigus filmukui). Tada priėjau prie Kasparo, pasilenkiau ir pakartojau tą patį. Mano nuostabai, jis iškart nubėgo tvarkytis. Atsisukau pažiūrėti, kur Fausta, o ji jau ramiai tvarkės. Šį metodą taikiau visą savaitę, viskas buvo gerai.
Apibendrindama galiu pasakyti drąsiai – su šios savaitės užduotimi susidorojau gana lengvai. Atradau savo žodyne naujų išsireiškimų, žodžių. Toliau mokėmės įvardyti savo jausmus. Džiaugiuosi šiuo projektu ir toliau stengiuos tobulėti.
K.
