Projekto „Iššūkiai mamai“ I-osios užduoties įvertinimas

Pradėsiu prisistatydama, nors dauguma MK mamyčių mane pažįsta. Auginu tris vaikus: Beną (11 m.), Kasparą (4 m. 8 mėn.) ir Faustą (2 m. 10 mėn.). Tėtis skraido, jį matome tik savaitgaliais, tad mano didžiausias iššūkis yra išlaviruoti tarp trijų vaikų, dažniausiai tarp dviejų mažiukų.

Sutikau dalyvauti šiame projekte, nes noriu būti tikrai gera mama, kuri teisingai auklėja savo vaikus. Labiausiai paskatino dar vasarą mano draugės padaryta pastaba, kad aš neauklėju savo vaikų (jiems viskas leidžiama, aš jų nedrausminu, nerėkiu ir pan.), nors tikrai taip nėra. Be to, mano vaikai manęs negirdi. Galiu kartoti n kartų, kad padarytų tą ar aną. Jie išgirsta mane tik kai gerai užstaugiu (tikiuosi, psichologė plačiau papasakos, kaip reikia elgtis, ką kalbėti, kad vaikai mus girdėtų..esu skaičiusi, bet jau pamiršau :)).

Nenukrypdama į lankas pradedu I-osios užduoties „Mokomės suprasti savo jausmus“ įvertinimą.

Užduotis yra labai aiški – suprasti vaiko jausmus, išsiaiškinti kaip jis jaučiasi vienoje ar kitoje situacijoje, padrąsinti, palaikyti, leisti vaikui išreikšti savo jausmus, neskubėti guosti ir pan.

Prisipažinsiu, kad šį metodą aš jau seniai žinau ir kiek įmanoma taikau jį bendraudama su vaikais,bet... Ne visada noriu... Kartais..tiesiai šviesiai pasakius - „užknisa“... Vėliau paaiškinsiu kodėl. O dabar pasistengsiu kiek įmanoma glausčiau aprašyti visas dienas, kaip mums sekėsi susidoroti su šia užduotimi.

I užduoties diena. „Visai neblogai...“

Vos perskaičiusi pirmosios dienos užduotį, iškart ėmiau ją vykdyti. Buvo labai patogu, nes abu mažiukai sirguliavo, į darželį nėjo.

Vaikai pusdienį kaip tyčia buvo lyg angeliukai. Gal todėl, kad ruošėmės Beno gimtadieniui. Karpiau dekoracijas, Kasparas su Fausta man labai padėjo. Viską darėme kartu. Vaikai sutarė, nesipešė. Aš juos nuolat gyriau ir drąsinau.

Viskas buvo gerai iki vakaro, kai vaikai nepasidalino mano telefonu (taip, leidžiu juo pažaisti, ar pažiūrėti filmukus, ir to neslepiu, man tada būna ramyyyyybės valandos). Fausta atėmė iš Kasparo telefoną. Kasparas pradėjo rėkti, trepsėti. Iškart ėmiau taikyti psichologės rekomenduotą metodą. Kasparas rėkė: „neeeee, aš noriu!!!!”. Bet mačiau, kad jis vos laikosi nesusijuokęs. Jo reakcija mane nustebino. Ir nors dar geras 20 min. truko šis „spektaklis“, nusiramino Kasparas tik pasiūlius jam kitą veiklą. Kaip tik tuo metu tvarkiausi spinteles ir radau dirbtinių pinigų. Tad daviau juos Kasparui žaisti. Uf, pavyko, problema buvo išspręsta.

Daugiau konfliktinių situacijų nebuvo, išskyrus prieš miegą. Fausta užsimanė miegoti pas mane lovoje. Vėl rėkimas, ašaros. Į mano žodžius ji visai nekreipė dėmesio. Mano žodžiai „aš žinau,suprantu, kad tau saugiau būtų su manimi, kad tu nori ir pan., bet...“ jos ausų nepasiekė. Nusiramino tik pasiūlius pagulėti šalia. Vėliau ji ramiai nukeliavo į savo lovytę.

Su Benu jokių problemų nebuvo.

Man iškilo klausimas: kaip užbaigti situaciją? Kalbu kaip reikia, įvardiju jausmą, bet vaikas vis tiek rėkia „NEEEEEEEEE“. Ką daryti toliau? Dažniausiai ignoruoju, nueinu (iš beviltiškumo, kad nežinau ką sakyt ar daryt), arba nukreipiu dėmesį kitur (ne visada pavyksta sudomint).

II ir III užduoties vykdymo dienos. „Beveik ramybė“.

Antrą projekto dieną buvo ramu. Ruošiausi Beno gimtadieniui, gaminau užkandžius, kabinau dekoracijas. Juolab ir tėtis jau buvo namuose. Tad viskas buvo gerai. Per gimtadienio šventę nieko ypatingo neįvyko.

Trečia diena irgi buvo palyginus rami. Tik išskirčiau vieną įvykį. Fausta nenorėjo, kad išvažiuotų svečiai.

Kadangi atsisveikinimas vyko ne namuose, o lauke prie mašinų (pietavome kavinėje), tai isterijos priepuolis vyko viešoje vietoje. Mano, tėčio ir svečių žodžių ji visiškai negirdėjo, nebent būtume pasiėmę mikrofoną ir garsiai į ausį rėkę. Tad teko tiesiog meste įmesti ją į mašinos kėdutę (padedant Benui, kadangi mažoji dama spardėsi, rėkė, rietėsi), šiaip ne taip prisegti diržais. Klykė visą kelią iki namų.

Nurimo tik iškėlus ją iš mašinos ir apsikabinus. Taigi metodo pritaikyti nepavyko.

Tiesa, noriu pasakyti, kad atslūgus konfliktinėm situacijom, mano vaikai visada prieina apsikabinti. Bet apsikabina jie tik tada, kai nori patys. Kad ir kaip bandyčiau ir norėčiau apkabinti anksčiau, kai jie dar verkia, nepavyksta.

IV užduoties diena „Sekmadienis. Šventa diena, vaikai beveik „šventi“. Noriu/nenoriu „žaidimas“.

Išskirčiau porą menkų konfliktų. Pirmasis, kai Kasparas pietums norėjo valgyti Nutelos. Įvardijau jo jausmus, kaip jis jaučiasi, ir pirmiausiai paprašiau suvalgyti mėsytę. Susitarėm puikiai! Valio!

Antrasis konfliktas iškilo prieš išeinant pasivaikščioti į mišką. Visa šeima pradėjome ruošis, puoštis, o Kasparas ėmė rėkti, kad jis nenori į lauką. Kai paklausiau, kodėl, jis atsakė, kad nori likti namuose. Pasiūliau jam likti namie, tada vėl ašaros, kad jis nori eiti kartu. Atsakiau, kad mes ir einame kartu. Vėl rėkimas, kad jis nenori eiti kartu, nori būti namie. Ramiai atsakiau, kad pasiliktų. Vėl ašaros, kad jis nori eiti. Galiausiai išsiaiškinome, kad Kasparas norėjo likti su manimi namie. Deja deja, jo norams nebuvo lemta išsipildyti.

Pastebėjau Kasparo reakciją: kai taikau metodą, įvardiju jo jausmus, vaikas suklūsta. Aprimsta. Bando derėtis. Bet galiausia (ne visada) nusileidžia.

V užduoties dieną viskas buvo gerai. Vaikai dar liko namuose, į darželį nėjo. Diena prabėgo akimirksniu. Neišskirčiau jokios ypatingesnės situacijos.

VI užduoties diena. „Visiškas fiasko“

Na štai išaušo lietingas antradienio rytas. Ir vėl viskas iš naujo, o gal net baisiau.

Kaip visada rytinė kava, žinios ir tas „malonus“ vaikų kėlimas į darželį. Fausta kaip visad pusiau miegodama paprašė pieno, ramiai išgėrė ir žiūrėjo „Barnį“ per Jimjam kanalą. Prižadinau Kasparą, atnešiau jį į svetainę ir pasodinau šalia sesės. O va tada ir prasidėjo. „Nenoriu į darželį, neisiu į darželį, nenoriu, nenoriu, neeeeeeeeeeeeeee!!!!!”

Aišku aš ir toliau taikiau metodą. Lia lia lia ir bla bla. Metodas neveikė absoliučiai!!! Pradėjus rengti Kasparą, buvau apspardyta ir apkumščiuota.

Ai, pamiršau dar pasakyti, kad Fausta irgi „užsikrėtė“ nuo Kasparo, tik ji nenorėjo rengtis juodos suknelės, norėjo raudonos, ir dar nenorėjo šukuotis (rankomis perbraukė plaukus ir rėkė, kad dabar ji jau susišukavo ir yra graži). Staugė abu...

Va čia mano kantrybės rezervas išseko. Ėmiausi kito metodo. Atsisėdau ant žemės ir pradėjau rėkti: nenoriu daryti valgyti, nenoriu tvarkyti kambarių, nenoriu nieko!!!!!!!!!!!!! AAAAAAAAAAAAAAAAAAA!! (Šį metodą taikau labai retai, kartą du per metus, gal rečiau). Rėkiau tikrai garsiai, atrodžiau turbūt juokingai (bet tą kartą buvo giliai dzin, vyras jau buvo išskridęs ir mano „spektaklio“ nematė :D ).

Suveikė! Abu sekundei nutilo. Bet paskui pradėjo verkti (ne rėkti, o būtent verkti), mačiau kad mano reakcija juos išgąsdino. Fausta iškart atėjo apsikabinti. Kasparas išrėžė: „NU NU NU TAU, MAMA!!!”. Stovėjom (tiksliau jie stovėjo, aš vis dar sėdėjau ant žemės) visi trys apsikabinę. Bet taip mūsų konfliktas buvo išspręstas.

Štai čia ir pastebėjau, kad ne visada galiu taikyti psichologės metodą, kartais net ir nenoriu. Pastebėjau, kad mano „siusipusi, lialialia, ojojojoj ir blablabla“ dažniausiai neveikia. Kartais jie mane girdi, kartais ne. Buvo dar viena situacija VII užduoties vakarą, kai nenorėjo tvarkytis žaislų (šįkart jau visi trys vaikai). Teko kaip kariuomenėj rėkti (prieš tai be jokios abejonės tik metodas, gražūs žodžiai, įvardijamos emocijos): „staigiai tvarkotės!!!“, ir visi kaip skruzdėlės išsibėgiojo po kampus. Namai buvo sutvarkyti po kelių minučių.

Tad šįkart baigiu savo pasakojimą, nes ir taip per daug išsiplėčiau. Apibendrindama galiu pasakyti, kad užduotis nebuvo labai sunki, tik trūksta šiokių tokių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Dar ne iki galo aišku, kaip užbaigti konfliktinę situaciją, kai vaikas rėkia “neeeee” arba manęs negirdi. Gal mamytės galėtumėt patarti, kaip elgiatės jūs tokiose situacijose. Ačiū.

Kristina ir trys muškietininkai