Projekto “Iššūkis mamai“ paskutinė užduotis ir apibendrinimas

Penkias savaites sąžiningai atlikinėjome namų darbus, o šeštą savaitę nepavyko... Susirgo mūsų mažylis, o kiek vėliau dar ir tėtis prisijungė į kompaniją! Bjauri liga užklupo, ne tik temperatūra aukšta mano mylimiausius vyrus kankino, bet dar ir bėrimas... Jau pora dienų kai jie abu sveiki, bet užduotis sukurti šeimos tradiciją taip ir liko neatlikta. Tačiau aš turėjau planų (ketvirtadienį tik perskaičiusi užduotį sugalvojau)! Dvi tradicijas noriu įtraukti į mūsų kasdienybę (vyrui papasakojau- sutinka). Pirma- bendri šeštadienio pusryčiai. Labai retai kada pavyksta visiems trims kartu pavalgyti, tačiau sūnelis jau beveik visiškai valgo „suaugusiųjų“ maistą, dalį jo moka valgyti pats (nesvarbu, kad tiesiog rankytėmis) ir šeštadienis vienintelė diena, kada mūsų tėvelis būna visą dieną namuose. Tikiu, kad šią tradiciją mums tikrai pavyks įgyvendinti jau artimiausioje ateityje. Antra tradicija gali būt kiek sunkiau įgyvendinama, tačiau vien dėl mano pačios kaltės... Norėčiau, kad per visą savaitę būtų vienas vakaras, kuomet mes visi trys būname kartu be jokių rūpesčių ir darbų ir tiesiog žaidžiame, kad ir paprasčiausiai dėliojame kaladėles ir stumdome traukinukus, o vėliau, kai sūnelis paaugs, tas vakaras galėtų būti pvz., stalo žaidimų vakaru. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad tinkamiausia diena- trečiadienis. Kodėl paminėjau, kad dėl tradicijos neįgyvendinimo galiu būti pati kalta? Nes visada atsiranda kokių nors „būtiniausiai- reikalingiausiai“ atliktinų buities darbų ir darbelių! Bet aš labai noriu šios tradicijos... O jei yra noro, tai ir kliūtys ne tokios baisios. O dar kai tos kliūtys pačios mano sugalvotos... :)

Tikrai sunku patikėti, kad jau pralėkė visos projekto savaitės... O dar sunkiau patikėti, kiek daug visko per tokį trumpą laiką gali pasikeisti! Elektroniniame pašte susiradau laišką, kurį siunčiau redakcijai. Jame buvo sakinys: „Kažko trūksta mūsų abiejų kasdienybėje, kažkokio stipresnio ryšio, kažkokio didesnio abipusio pasitenkinimo buvime kartu.” Dabar taip neberašyčiau... Nes to nebetrūksta! Jaučiu kažkokią malonią pilnatvę. Negi tai gali įvykti per šešias savaites? Tikriausiai tik tiek ir tereikėjo- projekto, privertusio stabtelėti, pažiūrėti iš šono į save ir kitus (paskaityti apie kitų mamų kasdienybę), atsimerkti plačiau ir pamatyti daugiau nei iki šiol ir toliau eiti kitaip, ne kitu keliu, ne ne ne... o tiesiog kita kelio puse- ne prieš eismą, o pagal jį…

Prieš pat pat projektą bandėme nutraukti „pienuko valgymą“, nesėkmingai… Kodėl neklauskite, tokį mano (su dideliu vyro palaikymu) apsisprendimą lėmė daug priežasčių... Prasidėjus projektui nusiraminau ir nusprendžiau tai atidėti. Kokia nuostaba buvo kai trečios projekto savaitės pabaigoje mano mažylis pasakė pienukui NE! Tiesiog vakare prieš jo miegelį man atsisėdus į įprastą žindymo vietą jis papurtė galvą ir pasakė tvirtą, aiškų „ne“! Buvau kiek apstulbus, net pasitikslinau: “Ar tikrai nenori pienuko”? Jis savo apsisprendimo nepakeitė ir pirmą vakarą savo gyvenime užmigo be pienuko. Mums tai buvo didelis įvykis! Kitą dieną prieš pietų miegelį pienuko jau nebesiūliau pati, o jokio reikalavimo ir nebuvo. Liko tik naktiniai „valgymai“, bet šiandien panašu, kad ir jie tik „keleto dienų klausimas“:).  Jaučiau, kad pastaruoju metu „pienukas“ buvo daugiau nusiraminimas, nei valgymas ar atsigėrimas, tačiau nežinojau, kad tai gali pakeisti tiesiog kokybiškesnis mūsų abiejų tarpusavio ryšys... Aišku gali būti tai ir sutapimas, tačiau aš tikiu (o gal net labiau – jaučiu), kad projekto užduočių vykdymas kažkiek tikrai prie to prisidėjo. Ir šiaip, per šias šešias savaites kažkoks tarsi šuolis įvyko- pradėjome daug geriau „sutarti“ su naktipuodžiu, sūnelis daugiau naujų žodžių bando sakyti... O svarbiausia, kad mama ramesnė tapo. Nes dabar žino keletą paslapčių... Paslapčių, padėsiančių augti kartu su savo vaiku, ir taip netrukdyti jam augti pačiam. 

Ačiū!