Jau esu minėjusi, kad mano Saulė (10 m.) be proto nori šuniuko. Zyzia daugiau ar mažiau kone kasdien. Jau tiksliai nepamenu, nuo kada ji ėmė kalbėti apie šuniuką.
Prieš maždaug dvejus metus įsigijome porelę degu. Dukra rūpinasi, bet matau, kad palaipsniui ima atsibosti, tik iš pareigos pašeria ir jau nebežaidžia su jais kaip anksčiau.
O dabar labiausiai nori šuniuko - taip nori, kad ėmė lankyti su drauge kinologų būrelį, domisi, kaip auginti ir dresuoti šunis. Pati labiausiai, sakė, norėtų Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio (Man skamba kaip mįslė keturgyslė arba šešios žąsys su šešiais žąsyčiais) :)
Klausimas kirba galvoje jau seniai - kaip geriau pasielgti? Ar įsigyti? Aš pati irgi labai myliu šunis, bet gyvename nuomojamame bute, vietos kaip ir yra, bet buto sutartyje parašyta, kad jokių naminių gyvūnėlių nelaikyti (nors iš principo galėtume...) Bet baiminuosi, kad Saulei vieną dieną gali atsibosti rūpintis keturkoju, kaip degu. Su dukra esame plačiai apie tai kalbėjusios ir ji mane tikino, kad tikrai kelsis anksti, kai reiks į lauką vesti, žais su juo, prižiūrės ir pan.
Antra vertus, kažkur esu girdėjusi, kad, jei vaikas nori naminio gyvūnėlio, negalima jam atsakyti, nes po to gali likti vaikystės trauma. Tad kaip teisingiau pasielgti iš psichologinės ir žmogiškos pusės, ar čia tik vaiko užgaida?
Nebeiškenčiau ir konsultacijos paprašiau mūsų mylimos psichologės Sonatos Vizgaudienės www.tevystespsichologija.lt. Štai ką sužinojau:
Paprastai daugelis vaikų nori turėti naminį gyvūnėlį, ypač šuniuką. Juk nuo mažens visur mokoma - šuo žmogaus draugas, o vaikučiams būtina draugauti. Juk, kai nuvilia žmonės, kaip gera, kad bent šuo žiūri į tave draugišku žvilgsniu. Šuniukai niekada neišduoda, jie prieraišūs, linksmi, ypač draugiški ir viso to moko savo šeimininkus.
Taigi, vaikučiams kasdienis bendravimas su šuniuku turi tik teigiamą poveikį. Tai ne tik besąlygiškos draugystės ryšys, jis moko atsakomybės ir rūpestingumo. Dažniausiai jei vaikas prisižada rūpintis šuniuku, tai ir daro. O jei kartais pavargsta ir pabamba - normalu. Ar mes nepavargstame rūpintis savo atžalomis, ar nepabambame ir kartais labai norime, kad mus kas pavaduotų.
Jei tik leidžia buitinės aplinkybės, leiskite vaikams turėti ir rūpintis šuniuku, jis teiks džiaugsmo visai šeimai. Aišku, prieš įsigydami šuniuką, aptarkite visas detales, už ką vaikas bus atsakingas ir jis pats turi sutikti su visomis šuniuko priežiūros taisyklėmis. Visgi reikia atsižvelgti ir į vaiko amžių. Iki 8 metų didesnės atsakomybės už šuniuką vaikui skirti nereikėtų, nes jis dar nebrandus prisiimti tokią atsakomybę.
Jaunesniems vaikams skirkite lengvesnes užduotis. O nuo 9 metų vaikai puikiai sugeba pasirūpinti savo augintiniais. Prieš įsigyjant šuniuką, visa šeima turi vadovautis ne emocijomis, o labai aiškiai įsivertinti savo galimybės, ar tikrai šuniukas jų gyvenimo sąlygoms ir būdui tinka. Pasikalbėkite su draugais, kurie augina šunis ir tik tada priimkite sprendimą. Juk blogiausia būtų vėliau šuniukui ieškoti kitų šeimininkų. Tokia patirtis vaikams tikrai nereikalinga.
Pavyzdžiui, mes taip pat turime šuniuką (2,5 metų). Kai jį įsigijome, sutarėme, kad dukra, turės juo rūpintis. Dabar dukrai 11 metų ir ji puikiai rūpinasi šuniuku, rytais anksčiau keliasi ir jį vedžioja, maitina, ypač sunerimsta, jei šunelis sunegaluoja. Žodžiu, mūsų šeimoje dėl šuniuko nekyla jokių problemų (tik mažius užpavydi dėmesio šuniukui ir konkuruoja su juo kaip su broliu :) ), o teigiamų emocijų daug.
Manau, jūsų atveju dukra tikrai "nusipelno" šuniuko, jei tai priimtina visai šeimai. Kai vaikas rodo tokį didelį nenuilstamą susidomėjimą - geras ženklas. Ji tikrai pasirūpins šuniuku :)
