Puošeiva nuo vaikystės

Papuošalus mėgstu nuo tada, kiek tik galiu save prisiminti. Vaikystėje sudėvėjau visas mamos sukneles, sudažiau visus lūpdažius, sunešiojau visus papuošalus, sunaudojau visas papuošalų dėžutes. Žodžiu buvau šarka, kuri mėgsta blizgučius. 
Pirmąją papuošalų dėžutę gavau iš mamos. Atidavė man savo pirmąją dėžutę. Mokykloje kurdavau foto projektus ir viename natiurmorte buvau užfiksavusi tą dėžutę.

Bet tai, kas buvo tikrai mano ir skirta tik man - prisimenu ryškiausiai. Pirmieji mano papuošalai: spalvotos gumytės rišti plaukams ir lankeliai. Tiesą sakant nelabai aš mėgau tvarkytis plaukus ir visad norėjau trumpų.

Dar vienas nerealus papuošalas: laikrodžiai ir apyrankės iš saldainukų. Tokių žirniukų. Ir skanu, ir gražu, nors neilgam :)

Vaikystėje dar esu gavusi dovanų auksinį kryželį. Pakabuką. Iki šiol nesuprantu tokios dovanos esmės - kam tas pakabukas be grandinėlės?! Taip jo niekad ir nenešiojau.

Rimtesni papuošalai: rožiniai plastikiniai žaisliniai auskarai. Kaip man jie patiko!

Visą vaikystę tik ir svajojau persiverti ausis, o mama ilgai to neleido, tad viskas, ką buvo galima segti ant ausų, man beprotiškai patiko: skalbinių segtukai, klipsai, magnetukai :)

Pirmas RIMTAS papuošalas 11-ojo gimtadienio proga: laikrodis. Nešiojau jį 10 metų, ant dešinės rankos. Man taip patogiau. Iki šiol be laikrodžio iš namų nė žingsnio.

Nuo 12 metų prasidėjo sidabro era. Pirmąjį žiedelį padovanojo mamytė. Be jokios progas. Ta dieną atsimenu kaip šiandien :) Vėliau sidabro prisikrovė nemažas kraitis.

Dar vienas papuošalas, kuris man labai patiko: grandinėlė ant kojos. Išskirtinis akcentas!

15-ojo gimtadienio proga išsipildė mano svajonė! Taip, persivėriau ausis. Buvau pati laimingiausia dar kokius dvejus metus. Vis negalėjau atsidžiaugti :)

Ilgą laiką mėgau nešioti įvairius kryželius, bet dėl to visada sulaukdavau nemažai kritikos: neva ir taip per gyvenimą savo kryžių nešiu, tai kam dar savo kaklą apsunkinti.

Šešiolikmetei močiutė padovanojo savo auksinius papuošalus. Gal taip įprasta manyti, kad šešiolikos neva jau "didelis", jau galima kažką perduoti saugoti, laikyti. Manau, kad tada buvau dar per "maža". Nors auksas man tuo metu visiškai nepatiko, kelis kartus buvau juos užsidėjus.

Po tų kelių kartų padariau sau išvadą, kad auksas man traukia nelaimes ir  daugiau ilgai ilgai jo nenešiojau. Iki kol bevardžio piršto nepapuošė auksinis žiedas. Dabar taip nebemanau, nes atsikračiau kvailo įpročio tikėti prietarais. Bet močiutės papuošalai ir toliau dulka skrynelėje. Meluočiau, jei rašyčiau, kokie jie nuostabūs, kad sukelia prisiminimus ir pan... Man papuošalai - stilinga detalė, tad kažkokių sentimentų šiam reikalui nejaučiu, o visus juos saugau, nes kiekvieną kartą galvoju, kad dar kada nors užsidėsiu. Jei ir neužsidėsiu, gal ateity turėsiu dukrytę, kuriai visa tai atiduosiu. Pažaisti, kaip ir mano mamytė man.