Rasa (vilira): Maitinimas savo pieneliu - ne tik menas, bet ir kova

Vyresnėlę maitinau 4 mėnesius. Laukdamasi antrojo vaikelio nutariau maitinti kuo ilgiau, nes aplink tik ir girdėjau, kiek ilgai maitina mamytės. Dabar Mažylei beveik 3 mėnesiukai.

Kol kas maitinu pati. Atrodo, maitinu dar tik 3 mėnesius, bet per tą laikotarpį buvo visko: ir ašarų, ir džiaugsmo.

Skaudžiausias įvykis buvo, kai po gimimo praėjus mėnesiui nuvažiavome pas gydytoją pasitikrinti, ar viskas tvarkoje. Pasirodo, kad ne viskas buvo tvarkoje. Mūsų mažoji beveik nepriaugo svorio.

{pic:1}

Gydytojos diagnozė: „Jūs neturite pieno“. Man net silpna pasidarė nuo to sakinio. O kai gydytoja griežtu tonu tą frazę pakartojo net kelis kartus, tai nebesusivaldžiau. Negalėjau ištarti nė žodžio, ašaros pradėjo tekėti mano skruostais ir aš niekaip negalėjau nustoti verkti. Man tai buvo lyg baisiausias nuosprendis.

Ką daryti? Aš taip norėjau maitinti savo pieneliu, o gavosi taip, kad maitinsiu dar mažiau nei pirmagimę. Tik 1 mėnesį! Nieko nenorėjau matyti, nei su kuo nenorėjau kalbėtis. Užsidariau kambaryje su mažyle ir verkiau verkiau. Tiesa, iki tol mažai verkdavau, stengiausi visada būti stipri, tačiau gydytojos išsakyti žodžiai mane išmušė iš vėžių. Tuo metu tai buvo mano pati jautriausia, silpniausia vieta.

{pic:2}

Vis dėl to išsigandau, kad vaikas visą mėnesį alkanas buvo, nepriaugo svorio, tad paprašiau vyro, kad nupirktų mišinuko, tad jau tą patį vakarą skaudančia širdimi primaitinau mūsų angelėlį ne savo pieneliu.

Kadangi buvau prisiskaičiusi apie buteliuko žalą, kad vaikelis, pripratęs gerti iš buteliuko, vėliau nebenori mamytės, tai mišinuką girdžiau mažos taurelės pagalba. Pamaitinusi vaikelį atsisėdau prie kompiuterio ir skaičiau visokius straipsnius, susijusius su maitinimu: ne tik mokslinius, bet ir mamyčių, kurios turėjo patirties toje srityje.

Namie susiradau krūvą knygų apie vaiko auginimą, gydytojos rekomenduotą knygą ir visą naktį skaičiau.

Artimieji mane ramino, kad tikrai nieko baisaus, kad nemaitinsiu, juk ne pasaulio pabaiga, kad kiti vaikučiai išauga net neragavę motinos pienelio. Bet aš labai norėjau maitinti pati!

Pagaliau nusiraminau ir nutariau nepasiduoti: įrodyti, kad turiu pienuko. Prisipirkau visokių arbatų: HiPP žindyvėms, laktaciją skatinančią „Lactos“, išsiviriau arbatą iš kmynų. Daug gėriau skysčių ir vis maitinau maitinau. Net naktį žadindavau.

Taigi, antrasis mėnuo buvo pienuko gausinimo mėnuo. Galiausiai pienelio prisigamino tiek, kiek reikia. Mišinukų taip pat nebereikėjo, maitinau pati. Buvau rami, nes pamaniau, kad jau viskas susitvarkė, bet tai buvo tik vargų pradžia.

Vieną dieną dukrytė atsisakė valgyt mano pienuką. Kiekvienas maitinimas buvo lyg kova. Aš duodu, ji stumia, verkia. Ir taip kiekvieną maitinimą. Kai ateidavo laikas maitinti, vyras juokais sakydavo: „Ar eini kariauti?“.

O ką daryt? Ir kariaudavau! Po kiek laiko Mažylė pradėjo valgyti ramiau, bet pateikė dar vieną staigmeną. Ji sumąstė, kad pienuko skonis nėra vienodas, tad atsisakė vienos krūties. Išbandžiau visokius būdus, keičiau maitinimo pozas ir t.t. Paskutiniu metu jau po truputį pradėjo pamilti abu maitinimo šaltinius.

Nesvarbu, kad negaliu išeiti ilgesniam laikui, noriu savo dukrytei duoti tai, ką galiu, būti jai svarbia šiuo gyvenimo laikotarpiu. Kaip malonu, kai dukrytė prisiglaudžia ir godžiai geria pienuką. Labai viliuosi, kad ir toliau maitinsiu mūsų dukrytę, tik bijau, kad mažoji vėl nepateiktų dar kokios staigmenos.

Apibendrindama galiu drąsiai teigti, kad maitinimas savo pieneliu yra ne tik menas, bet ir kova.

Rasa (vilira)