Įsilijusį rudenį pasirodžiusi knyga „Peliūnės vasara“ yra šviesus ir jaukus dailininkės Rūtos Dzin literatūrinis debiutas. Autorė ne tik sukūrė vienuolika trumpų istorijų, bet ir papuošė jas savo iliustracijomis. Tad įsibėgėjus rudeniui kalbamės su Rūta Dzin apie knygos gimimą, pašaukimą menui ir ilgesį.
Ką papasakotumėte apie save skaitytojams?
Nuo pat mažų dienų mėgau piešti. Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo noriu būti – tiesiog labai anksti atsiliepiau į savo pašaukimą ir niekuomet nesiblaškiau. Tik dabar, stebėdama besiblaškančius abiturientus, vis dar nežinančius, kokiu keliu pasukti, suprantu, kokia didelė tai buvo Dovana.
Dailės būreliai, Kauno keturmetė dailės mokykla, vėliau – Kauno aukštesnioji dailės mokykla (buvusi Stepo Žuko), vėliau Vilniaus dailės akademijos bakalauras, magistras. Mano aplinkoj meno žmonių nebuvo, tad nieks mano pasirinkimui negalėjo turėti įtakos. Priešingai – aš su savo menu visad buvau lyg balta varna. Bet būtent tai man ir liudija, kad mano pašaukimas buvo tikras.
Kodėl pasirinkote būti Dzin?
Ogi labai paprastai: mano pavardė – Dzindziliauskaitė. Dievai žino, kaip ją gavo mano protėviai, bet aš su tokia pavarde pasitikau šį pasaulį. Deja, ji kiek per ilga šiuolaikiniam skubančiam, lekiančiam žmogui, todėl patogiau ją kiek patrumpinti. Vis tiek nieks nei dorai perskaito, nei ištaria. Kartais aš net pati susipainioju raidėse. Savo tapybos darbus pasirašinėju kaip Dzi, bet knygelei vaikams pasirinkau linksmiau skambantį variantą.
Debiutuojate su knyga „Peliūnės vasara“, kurią ir parašėte, ir iliustravote. Save laikote labiau dailininke ar rašytoja?
Įvardinčiau save kaip mėgstančią rašalioti dailininkę.
Kas pirmiausia atsirado knygoje – tekstas ar iliustracijos?
Pirmiausia gimė idėja. Tekstas ir iliustracijos buvo kuriamos vienu metu.
Ar galite papasakoti apie knygos idėjos gimimą? Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie pamatines vertybes, atskleisdama jas per gamtoje vykstančius reiškinius?
Idėja parašyt tokią knygelę gimė gana atsitiktinai. Tiesiog išgirdau, kaip seneliai anūkei (mano dukrai) skaito pasaką. Tiksliau, bando skaityti. Kas tris sakinius jie imdavo mikčiot, užsikirtinėt ir tikslintis tarpusavy: „o čia tikrai taip parašyta?“, „tai čia dabar visos tokios pasakos vaikams?“ Žodžiu, jaukaus vakaro su knyga ir seneliais kaip nebūta – jie tiesiog paspringo šiuolaikinės vaikų literatūros kūriniu. Per daug apie snarglius ir oro gadinimą. Todėl norėjos jiems padovanoti lengvą knygelę, kuri nekeltų vyresniems streso ir leistų vaikui ramiai mėgautis balso tėkme.
Knygelę dar papildo ir dainelės – tad šioje knygoje galima rasti viską – tekstą, iliustracijas, muziką. Kaip kilo idėja išleisti būtent tokią turtingą knygą?
Turtinga ši knyga tapo leidyklos „Nieko rimto“ komandos dėka, nes tai jiems kilo mintis knygelę praturtinti dainelėmis.
Ar galite papasakoti, ko skaitytojams galima tikėtis iš šios knygos? Ką norėtumėte, kad joje rastų ir pasiliktų sau skaitytojai – vaikai ir suaugę?
Tiesiog linkiu, kad vaiko ir suaugusiojo tandemas su šia knygele gerai ir jaukiai praleistų laiką. O viso, ko reiks, išmokys pats gyvenimas. Knygelė nėra skirta mokyti ar moralizuoti – visa, kas parašyta, mes visi žinom, tačiau kartais būna sunku rasti tinkamų ir paprastų žodžių, kad juos suprastų mažutėlė būtybė.
Kaip turėtų būti skaitoma „Peliūnės vasara“ vaikams? Koks, Jūsų manymu, būtų tobulas scenarijus?
Savo vaikams knygas skaitydavau (ir vis dar tebeskaitau mažajai) prieš miegą. Tiesiog tai tarsi įžanga į sapnų karalystę, lyg skirtukas tarp dienos šurmulio ir nakties ramybės. Tačiau tinka bet kuri laisva minutėlė, kai nuolatiniame mūsų gyvenimo šurmuly tiesiog norisi pauzės.
Kokie yra Jūsų pačios knygų skaitymo įpročiai?
Per metus perskaitau 20–25 knygas. Visad maniau, kad skaitau daug, bet jau keli metai skaičiuoju ir išeina būtent tiek. Tik tiek. Norėtųsi žymiai daugiau, bet turbūt tai reikštų, kad pakliuvau į ligoninę arba šiaip kokia baisi negalia ištiko. Arba kad jau užaugo vaikai ir aš jau pensijoj...
Ar turite tokią knygą, kuri Jus išmokė apie vertybes?
Tik vieną knygą? Ne, tada tokios neturiu… Kiek pamenu, vaikystėj visos knygos siekė mus kažko išmokyti. Suaugusiojo gyvenime jos tapo tiesiog malonia laiko leidimo forma.
Ar pati mėgstate leisti laiką gamtoje? Kas Jus joje labiausiai žavi?
Gamta – mano mūza, mano religija. Būtent dėl šios priežasties persikėliau gyventi į užmiestį. Nors esu trečios kartos miestietė, tačiau mieste nuolat sirgau. Visomis prasmėmis. Sunkiai pakeliu gyvenimą „ant asfalto“. Daugiabučiai „žmogidės“ apskritai kelia stresą, tiek dėl per didelės žmonių koncentracijos, tiek nuo paties betono ir asfalto galybės. Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas. Ir augalai tai jaučia – jie pas mane klesti ir bujoja. Kas kartą pristigusi įkvėpimo menuose įveisiu naują gėlyną. Arba rekonstruoju ar praplečiu senąjį. Kiemas pamažu panašėja į botanikos sodą. Žmonės galvoja, kad tiek gėlynų tik didelis rūpestis ir vargas, tačiau tupinėdama apie juos aš tiesiog perkraunu ir restartuoju savo vidinį kompiuterį. Prilyginčiau tai meditacijai, na ir jogai, žinoma, nes fizinės veiklos irgi daug. Žodžiu, mano santykis su gamta visiškai betarpiškas.
Šiuo metu kaip tik kuriu paveikslų ciklą „Pokalbiai su Flora“.
Koks metų laikas Jūsų mėgstamiausias? Kodėl?
Ruduo. Ruduo – nauja pradžia. Lyg baltas tuščias lapas. Tarsi gali pradėt viską nuo pradžių, nes metų derlius jau nuimtas. Niekaip nesuprantu, kodėl Naujieji metai nėra švenčiami rugsėjo pirmąją. Vasara irgi puiki, bet tai toks skubėjimo, lėkimo metas. Daugybė chaoso ir suirutės. Tiek daug aplinkos dirgiklių. Nebelieka laiko kūrybai. O rudenį šurmulys pamažu rimsta, mintys susidėlioja ir laikas naujam startui.
Kaip manote, kaip vaikus geriausia mokyti vertybių?
Tik savo pavyzdžiu. Vaikai kaip kempinė sugeria viską, kas vyksta aplinkui – jiems nesumeluosi. Jei jiems tik pasakosi apie vertybes, bet pats taip nesielgsi – tik tuščiai gaiši laiką. Tai, kas netikra, jie tiesiog atmes.
Ar liūdesys gali būti šviesus? Kaip?
Šviesus liūdesys – tai ne liūdesys. Tai ilgesys. Tikras liūdesys baugus ir niūrus. Tokį liūdesį skauda. O tikras gilus ilgesys žmogų pakelia virš „čia ir dabar“. Jis reikalingas, kad apsivalytų siela.
