Mokėti paruošti skanią ir įsimintiną žuvienę – kiekvieno žvejo pareiga. Tačiau, kad žuvienė netaptų tik karšto vandens, žuvies aromato ir bulvių mišiniu, būtina pasitelkti keletą gudrybių. Kokias gudrybes naudojo senieji kuršių žvejai, naujausiame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje atskleidžia Ieva Jonaitienė, Kuršių marių žvejo proanūkė, dabar kurianti prieskonius ir prieskonines arbatas „7 Ievos namai“.
Norintiems išvirti ne sriubą su žuvimi, o tikrą žuvienę, prieskonių specialistė siūlo seną kuršių receptą, kurį senelės ir prosenelės lūpomis perdavė prosenelis – buvęs tolimųjų reisų jūreivis ir Kuršių marių žvejys. Jis savo egzotiškais virtuvės sugebėjimais stebindavo visą Pamario kraštą.
Verdant 10 litrų žuvienės reikės:
- 2 kg žuvų,
- 0,5 kg morkų,
- 0,5 kg ropių (arba bulvių),
- sprindžio ilgio ajero šaknies,
- didelės saujos druskos,
- pipirų,
- nuodėgulio
- 0,5 l degtinės
„Gaminant žuvienę galima naudoti viską, kas yra po ranka, bet labiausiai tinka morkų ir ropių derinys. Šiandien, sumažėjus pastarųjų populiarumui, ropes galima keisti bulvėmis. Svogūnai ir česnakai į žuvienę dedami su visais lukštais, jų netraiškome, nepjaustome. Bet laužui kūrenantis juos galime įmesti į ugnį, kad šiek tiek apkeptų, ir tik tada dėti į puodą. Jeigu žuvelės nedidelės, jas reikėtų tik išvalyti, bet nepjaustyti. Klasikinei žuvienei naudojamos 5 skirtingų žuvų rūšys, tačiau kiekvienas žvejys pats nusprendžia, kuriuos laimikius aukos šiam patiekalui. Vienas iš svarbiausių aspektų – žuvienėje turi būti daug druskos, ji turi būti sūri. Sveikuoliai gali prieštarauti šiai minčiai, tačiau žuvienę gamtoje verdame ne kiekvieną dieną. Pavalgęs geros žuvienės žmogus turi norėti gausiai gerti, todėl druskos reikia berti didelę vyrišką žvejo saują“, – teigia I. Jonaitienė.
Slaptas žuvienės ingredientas – ajero šaknis. Virdamas žuvienę ją visada naudodavo ir Ievos prosenelis. Ištraukęs iš žemės šaknį nuplaudavo, padalindavo į keturias dalis visoms pasaulio šalims ir mesdavo į puodą. Pilstant sriubą į dubenėlį pakliuvęs šaknies gabalas – sėkmės pranašas.
Tačiau ne tik minėti ingredientai bei druskos gausa žuvienei suteikia neapsakomą skonį ir aromatą, tam reikalingas dar vienas ritualas.
„Baigiant virti žuvienę iš laužo reikia ištraukti nuodėgulį, smeigti jį į puodo vidurį ir iš karto pilti degtinę arba „naminukę“ (pastaroji, nors ir nepaskelbta „kultūros paveldu“, bet buvo raudona spalva pabraukta senelio recepto apraše). Tada sriuba pradeda kunkuliuoti, putoti, vyksta puodo ir sriubos šokis. Tai ir yra paskutinis žuvienės virimo akordas, kuris suteikia sriubai laužo kvapo, stiprybės, sureguliuoja sriuboje esantį druskos skonį. Verdant žuvienę reikia žinoti, kad ji turi būti skaidri, lėkštėje turi aiškiai matytis žuvies gabaliukai. Norint išlaikyti žuvienės skaidrumą, negalima jos pervirti, būtina dėti daug druskos, neleisti liepsnai nuolat laižyti puodo – sriuba turi pradėti kunkuliuoti tik virimo pabaigoje, kai smeigiamas nuodėgulys ir pilama degtinė. Taip pat ją būtina virti ant laužo. Joks save gerbiantis žuvienės virėjas jos nevirs ant viryklės ir jokiu būdu nešildys mikrobangų krosnelėje. Ant viryklės galima virti tik sriubą su žuvimi, o ne žuvienę“, – teigia „7 Ievos namų“ prieskonių žinovė.
Grietinė tradicinėje žuvienėje nebuvo naudojama, tačiau I. Jonaitienė mano, kad ja galima pagardinti sriubą – tai priklauso nuo valgančiojo skonio.
Naujajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje taip pat skaitykite, kaip bebrai naikina Lietuvos upių lašišinių žuvų išteklius, kokius garsus gamtoje išgirdę žvejai, medžiotojai, poilsiautojai galės konstatuoti, kad šakalų Lietuvoje vis dėlto esama, koks gerokai stambesnis už šakalą gyvūnas galimai „pasižymėjo“ teritoriją Neries regioninio parko tankumynuose.
