Regina Daubarienė: "Apie ligą buvo ypač sunku pasakyti mamai"

Regina Daubarienė (liga nustatyta prieš 5 m. esant 50 m.) pasakoja savo susirgimo krūties vėžiu istoriją:

Po operacijos porai dienų apsigyvenau Vilniuje pas tolimą giminaitę, kol manęs atvažiuos pasiimti į Klaipėdą. Mano giminaitė pažinojo ponią Palmirą Damijonaitienę ir panoro mus supažindinti.

Papasakojo, kokia ponia Palmira veikli, kad yra tautodailininkė, juostų pynėja, aktyviai įsijungusi į projekto „Nedelsk“ veiklą. Nors nemaniau, kad tai gera mintis, susitikimo su ponia Palmira poveikis buvo didžiulis – gavau daug patarimų bei pavyzdį, į ką turėčiau lygiuotis, iš ko semtis stiprybės.

Dabar, kai praėjo tiek laiko, džiaugiuosi gyvenimu ir pati visur aktyviai dalyvauju.

Mano istorija prasidėjo švenčiant 50-­metį. Buvusi bendraklasė, kuri yra šeimos gydytoja, nutarė jubiliejaus proga padaryti dovanėlę. Paklausė, ar esu kada dariusi mamogramą. Atsakiau, kad ne ir kad esu sveika, tad kodėl turėčiau darytis.

Visgi, mane užregistravo. Mano eilė atėjo negreitai – reikėjo laukti tris savaites. Laukdama nejaučiau jokio nerimo, nes tikrintis ėjau tik dėl atrakcijos. Kasmet darydavausi bendrus tyrimus ir šeimai liepdavau pasitikrinti. Ginekologė atlikdavo apčiuopą, bet nieko nerasdavo.

Atlikus tyrimą rezultatus atsiuntė beveik po mėnesio. Mano gydytoja pranešė, kad viskas gerai, tik rekomenduojama onkologo konsultacija. Užsiregistravau konsultacijai ir vėl beveik mėnesį laukiau.

Kai atėjo diena eiti pas onkologą, vos prabudusi užčiuopiau krūtyje mažutį gumulėlį. Apėmė siaubas. Kaip tik naktį sapnavau sukrečiantį sapną. Pradėjau save raminti, kad gal čia šiaip koks raumenėlis.

Iš pradžių onkologas nieko nerado. Pasakiau, kad aš pati užčiuopiu, bet tik gulėdama ir tam tikroje padėtyje. Tuomet ir jis užčiuopė, padarė biopsiją. Pasakė, kad po trijų dienų bus pirminis atsakymas, bet antram vizitui dėl tyrimų rezultatų vis tiek teks užsiregistruoti.

Registratūroje paaiškėjo, kad reikės vėl tris savaites laukti. Tada nutariau ieškoti kitų kelių, kaip tuos rezultatus greičiau sužinoti. Ir radau. Po trijų dienų man paskambino onkologas ir pakvietė pasikalbėti. Kai nuėjau, pasakė, jog reikia skubiai operuoti. Jei būčiau laukusi ilgiau, gal būtų buvusi ne antra, bet jau trečia stadija...

Apie ligą buvo ypač sunku pasakyti mamai, nes dar nebuvo praėję metai, kai palaidojome tėvuką. Jam nustatė skrandžio vėžio paskutinę stadiją ir po poros mėnesių jis mirė.

Galvojau, kad mama dar neatsigavusi, o jei dar aš pasakysiu, kad man tokia diagnozė... Stengiausi slėpti, sakiau, jog auglys gerybinis, šiek tiek reikia pasigydyti ir dėl to į Vilnių važinėju. Bet pamačiusi mano pliką galvą, ji pati viską suprato. Mano vaikai jau suaugę, atvirai su jais pakalbėjau. Visą laiką jie stengėsi pagelbėti, kaip tik galėjo. O štai vyras iš pradžių nesusivokė, kaip tai rimta ir sakė, kad praeis, nes visi pasveiksta. Negali pykti, bet aplinkiniai nesuvokia tavo psichinės būsenos. O juk būna padidėjęs jautrumas, baimė.

Būdavo, iš antro aukšto į pirmą negaliu nulipti, bijau, kad nugriūsiu iš silpnumo. Ir negalėjau kitiems to paaiškinti, juk atrodytų, kad išsigalvoju.

Kai sužinojo bendradarbės, buvo šokiruotos. Žinojo, kad sveikai gyvenau, negėriau, nerūkiau, prie jūros vaikščiojau. Visos galvojo, kad ir jos gali susirgti, nes ir parūkydavo, ir kartais pavalgyti nespėdavo.

Visos nulėkė pasitikrinti, iš jų dviem rado gerybinius augliukus. Vėliau jos man sakė, kad jei ne aš, nebūtų ėjusios tikrintis. Mano dukrai taip pat rado mazgelį krūtyje. Auglys buvo gerybinis, bet ji norėjo iškart pašalinti, bijodama, kad nesupiktybėtų.