Močiutės dukra dar mažytė susirgo meningitu ir prarado klausą. Jaunystėje liga pasikartojo, ir ji mirė. Mano seneliai jos labai pasiilgdavo, močiutė vis norėdavo susapnuoti. Kažkas patarė į skarelę įdėti žemių nuo kapo, pasidėti po pagalve - tikrai susapnuos. Taip ji ir padarė. Vieną vakarą buvo labai karšta, nei vėjelio. Sėdėjo mano seneliai ant suoliuko prie pirkios ir tylėjo, žiūrėjo į vieškelį. Staiga abu krūptelėjo: žiūri, vieškeliu nuo kapinių jų dukra pareina! Apsirengusi ta pačia suknele, su kuria palaidota buvo. Aišku, kad abu išsigando, o ne apsidžiaugė... Nunešė močiutė tas žemes vėl ant kapo, pasimeldė. "Vaikeli, - sakė ji man, - mirusius prisiminti reikia, bet labai verkti negalima, tegu ilsisi". Iš tolimų vaikystės laikų šitą pasakojimą prisiminiau. Tada mane, dar mažą mergaitę, ji nusivesdavo į mažas kaimo kapinaites, ant kurių vartų buvo parašyta: "Kas tu esi - aš buvau, kas aš esu - tu būsi." Šitie žodžiai mane baugindavo. Bet močiutė ravėdavo ant kapelių pasodintas gėles (jų buvo visas darželis!), kalbindavo čia mane, čia savo mirusiuosius, ir mano nerimas praeidavo. Tie du pasauliai kažkaip suartėdavo. Bet supratau, kad riba, vartai, kuriuos išeinant iš kapinių reikia užverti, yra būtini.
Ačiū, tokie šilti jūsų vertinimai
Jūsų visus pasakojimus galima būtų sudėti į vieną knygą. Taip šauniai skaitosi ☺🌷