Ne kartą esu minėjusi, kad knygos yra mano aistra.
Neseniai minėjau radusi komnetarą, jog knygos "Virtuvė be pelių" nerekomenduojama skaityti besilaukiančioms. Kadangi aš jau nebesilaukianti, tai smalsumas nugalėjo ir knygą nusipirkau, perskaičiau ir, kad ir keista, manau, jog šios knygos būtent besilaukiančioms nerekomenduočiau. Kodėl?
Knyga išties puiki, palieka gilų įspūdį. Įspūdį dėl turinio sunkumo ir stiliaus lengvumo. Turinio sunkumas - tai pati problematika, gvildenama kūrinyje. Mat knygoje pasakojama apie motinos skausmą susilaukus neįgalios dukrytės (tiesa, tai skausmas ne tik motinos, bet ir šeimos). Žiauriai gerai atskleista motinos-žmonos-asmenybės psichologija susidūrus su visas laimingo gyvenimo viltis žlugdančia tiesa - vaiko negalia.
Ne šiaip negalia, o sakyčiau, baisia negalia. Kaip su ja susigyventi? Ar galima nemylėti savo vaiko? Ar atsikračius TOKIO vaiko palengvės? Šie ir kiti klausimai bei jų atsakymai pateikiami šioje knygoje. Ir ne tik.
Vyro ir žmonos santykiai. Neištikimybė, besąlygiška meilė, pasitikėjimas, begalinė viltis.... galiausiai susitaikymas.
Knyga, kaip minėjau, paliko įspūdį. O jos lengvumas tas, kad į kai kuriuos dalykus žiūrima su lengva ironija, gyvenimas pilnas paradoksų. Štai kad ir pats knygos pavadinimas "Virtuvė be pelių" išties turėtų būti priešingas "Virtuvė su begale pelių" (mat jų knibža naujuose šeimos namuose ir jas išnaikinti - misija neįmanoma, o štai susigyventi - įmanoma).
Mėgstu savo perskaitytas knygas pagal tematiką ir poveikį dėti į tam tikras lentynėles. Tad aprašytąją knygą dėčiau šalia "Prisiminimų saugotojo dukters", "Trobelės", "Mano sesers globėjo", "Dvasių virtuvės".
Netrukus imsiu J. Picoult "Kelias namo", kurią rekomendavo viena iš MK narių. Įtariu, jog šioji taip pat keliaus į lentynėlę apie vaikų, neįgalių arba sergančių žmonių gyvenimus. Kodėl man tai įdomu? Nežinau...
