Saulėlydžio šeimos vasara: mažosios užsispyrėlės belaukiant

Per visą laukimo laiką nė karto nerašiau blogo apie savo mažąją brangenybę. Bet šiandien labai panorau Jums papasakoti apie vizitą ligoninėje .

Kadangi laikas bėga greit,o mano mažiausias džiaugsmas vis nesirodo, tai reik kasdien važiuot klausyti širdelės tonų. Ir štai vieną rytą mažoji nusprendė pasislėpti -neleido aparatui fiksuoti ir užrašinėti širdelės tonų. Akušerė pridėjo prie mano pilvo tūtelę,klausė ir girdėjo gražiausiai. Vėl pabandė paieškot su aparatu-randa,tik visai kitoj pusėj nei girdėjo su tūtele. Akušerė apsidžiaugia -aparatas pradėjo užrašinėti širdelės tonus. Praeina keletas minučių- tonų aparatas vėl nefiksuoja. Akušerė ateina,atsega,suranda vėl plakančią išdykėlės širdelę,bet aparatas ją girdi tik laikant su ranka ant pilvo,nes užsegus mažas mūsų stebuklas vėl nusisuka į kitą padėtį. Laikau aparatuką savo ranka ant pilvo pati,laisvais pirštais glostydama pilvelio gyventoją . Akušerė apsidžiaugia : "O,  mamos klauso". Užrašinėja užrašinėja ir..... akušerė sako :"Vėl nebegirdžiu" Tik atsistoja eiti link manęs ir net nespėjus prieiti,širdelės tonai vėl puikiausiai girdimi. Akušerė sako: "Na dar tokio vaiko nemačiau. Oi,kokia išdykus, ot  gausi , kai iš pilvo išlįsi"

Štai koks linksmas vizitas ligoninėje. Iš juoko vos pilvas neplyšo. Tie pilvinukai dar tokie maži,o jau moka išdaigas krėsti. 

Kantriai laukiam toliau.....