ŠIKŠNOSPARNIŲ VAKARAS

Perskaitėme skelbimą „Kviečiame į šikšnosparnių vakarą“.
Skambėjo paslaptingai, viliojančiai, todėl iškart susigundėme jame apsilankyti.
Vakaras buvo organizuojamas prieš saulėlydį, gražiame gamtos kampelyje, Viešvilės žuvitakio slėnyje.Renginį vedė  labiausiai patyręs šikšnosparnių tyrėjas Lietuvoje Remigijus Karpuška.
Gal tai ir ne pats mieliausias gyvūnėlis, bet sužinoti apie jį šį tą daugiau mums labai norėjosi. Mūsų mažasis gamtininkas klausėsi, net išsižiojęs.
Štai kas labiausiai įsiminė Airidui,  ką jis galėtų papasakoti, ir ką jis visą dieną tekalba, ir tikriausiai pasakos šiandien mokykloje.
Šikšnosparniai yra vieninteliai savarankiškai skraidantys žinduoliai.
Lietuvoje yra  14 rūšių šikšnosparnių, ir visi jie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Didžiausias, ir dažniausiai sutinkamas yra rudasis nakviša. (Būtent juos mes ir stebėjome sklandančius po  parkelį.)
Šikšnosparniai, kaip ir paukščiai išskrenda žiemoti svetur.
Jie miega žiemos miegu, ir gali nesimaitinę išbūti iki 7 mėnesių.
Vaikščioti ir stovėti jie nesugeba, nors turi kojas. O žemyn galva kabo todėl, kad būtų patogiau pakilti.
Jie veda  gyvus vaikus, ir maitina savo pienu.
Ir svarbiausia jie per naktį gali sugauti iki 5000 uodų. Gaudo  juos ne burna, o plačių sparnų paviršiumi, ir vienu metu pagauna daugybę uodų.
Šikšnosparniai skleidžia ultragarsą, kurio pagalba orientuojasi aplinkoje

Ne tik išgirdome daugybę faktų, bet pamatėme ir vaizdinės medžiagos, bei pažiūrėjome dokumentinį filmą apie šikšnosparnių tyrinėjimą.

Po paskaitos, belaukiant kol nusileis saulutė, ir pasirodys naktiniai skrajūnai, pasivaišinome blynais, keptais ant tikros ugnies,  senoviškose keptuvėse. Stebėti šį procesą buvo nemažiau įdomu.

Jaukumo ir paslaptingumo pridavė ir tvenkinio pakrantėje rusenantis laužas.

Sužinojome, kad ir šikšnosparniams medžiuose keliami inkilėliai. Mes tikrai esame matę tokių keistų inkilėlių, kurių angelė yra jo apačioje, bet nežinojome kas juose gyvena. O dabar ne tik sužinojome, bet ir pačiupinėjome, ir net kyštelėjome nosytę vidun. Tokiame namalyje  gali apsigyventi iki 100 šikšnosparnių, juose jie glaudžiasi dienos metu, o naktį leidžiasi ieškoti maisto.

Virš vandens buvo iškeltas voro  gijų plonumo tinklas, ir stebėjome, kaip jį iš tolo aplenkė skrajūnai, nors tinklas toks plonytis, kad jo  keli metrai telpa į voką. Taip buvo bandyta paneigti mitą, kad šikšnosparniai veliasi į plaukus.
 
O įdomiausia buvo išgirsti šikšnosparnių skleidžiamus garsus. Kurių paprastai neišgisi, tai įmanoma tik specialaus prietaiso  ultragarso detektoriaus pagalba. Dar nepasirodžius skrajūnui, jau girdi garsus, ir žinai, kad tuoj tuoj jį pamatysi.

Grįžome kupini įspūdžių. Atminimui gavę lankstinuką ir popierinį gyvūnėlį. 
 
 O svarbiausia gera išgirsti iš vaiko lūpų: „noriu į tokius renginius dažniau.“