Rudenį pradėjęs lankyti Sostinės Krepšinio mokyklą, vieną gražų gruodžio šeštadienį, Simonas turėjo pirmasias tikrasias varžybas.
Varžybos vyko vakare. Ryžomės vykti visa šeima, pasiimdami ir mažąjį nenuoramą, dėl kurio ir buvo dvejonių, kaip atlaikys, kaip išsėdės, kaip reikės jį užimti. Bet noras visiems pamatyti Simoną krepšinio aikštelėje, nugalėjo baimes. Ir rizikuoti buvo verta. Mažasis Ignotas parodė, kad drauge su šeima viskas įmanoma. Kažkiek pagulinėjęs, ir stebėjęs varžybas, kažkiek keliavęs per rankas, kažkiek vaikščiojęs, kažkiek pazurkęs, paužkandžiavęs, pasidūkęs su tėčiu, jis iškentė visą laiką.
O Simonas...Jis gavo galimybė sužaisti vieną kėlinuką. Streso buvo :) Laimės irgi. Dar yra ko išmokti, kur patobulėti, bet pirmas blynas pavykęs. Pajautė ką reiškia sužaisti, ką reišikia patirti adrenalino, ir koks tas jausmas pabūti žaidėju, o ne viens stebėtoju ar atsarginiu ant suolelio :)
Šaunuolis sportininkas
👍