Pavasariui atbudus, atbudo ir noras viską įamžinti. Sustabdyti laiką nors įsimintinuose kadruose. Džiaugiuosi, kad šventinis savaitgalis buvo dėkingas gražiu oru ir gerais įspūdžiais.
Ir pasiiėmusi į rankas fotoaparatą galėjau įamžinti pavasarinį gėlių žydėjimo, medžių pumpurų skleidimosi grožį. Net namiškiai juokėsi, kad visur lakstau su fotoaparatu. Bet pagaliau pradėjau jį perprasti ir pasirinkti reikiamus nustatymus, geriems kadrams pagauti.
Kas gavosi ir ką užfiksavau:
Kažkada dar mokantis mokykloje iš miško iškapsčiau žibučių krūmelį ir parnešusi namo jį pasodinau. Dabar kiekvieną pavasarį galime pasidžiaugti jos žiedeliais savo gėlyne.
Pavasaris toks nuostabus metų laikas, kai viskas bunda, žaliuoja. Ir kasmet viskas atrodo lyg pirmą kartą matoma. Kad ir tos pačios gėlytės atrodo kasmet žydi vis kitaip.
Be galo laukiu, kol sužaliuos medžiai, kai pradės suktis pumpurėliai ant vyšnių, obelų...
Mano visus paparacinimus smagiai stebėjęs mažasis Augustas taip pat pateko į kadrą:
Kaip ir ant pievelės besivartanti Ugnė:
O vyras užfiksavo ir mane pačią su mūsų krikšto dukryte Guste:
Rima
ačiū 😉
labai grazu Rima
👍 🌷 🌷 🌷
dabar aišku 😀 nors gražiam berniukui ir ašarytės netrukdo, bet geriau jau visada šypsotųsi 😀
Gražūs vaizdai užfiksuoti, ypač žibutės ir kankorėžiai 😀 tikrai, kodėl Augustukui ašarytės bėgo? 😀
Jolita, jo akytės visada ašaroja nuo bet kokio vėjuko.. tad čia nekalta ašarėlė 😉
labai grazios nuotraukos man labai patiko konkoreziai 😀 👍
labai grazios nuotraukytes 😀 ,o kodel Augustelis verke?😀 ar cia man pasirode?😀