Pastebėjau, kad labiau lankomi objektai tie, kurie toliausiai būna nuo mūsų atitolę. Ir nežinau, kaip Jūs, bet mes net nežinome kas vyksta šalia. Tik kartais akį patraukia turistų gausa ir gatvėje sutiktų užsieniočių klausimas: "Ar toli šis..." ir į žemėlapį nukreiptas pirštukas.
Panašiai atsitiko ir man. Savaitės bėgyje net 2 turistams tapau informacijos šaltiniu ir tuomet susimąsčiau: "Juk man visai šalia, net per pietų pertrauką galėčiau pasidaryti individualią ekskursiją".
Taip ir padariau, bet dar ir dukrelę nusivedžiau.
Jai tapau ekskursijos vadove. Nors ne, dukrelė pati sau galėjo išsiversti tikrosios gidės pasakojimus. Tad, kaip minėjau
“prisišliejome” prie turistų grupelės, kurios vadovė pasakojo apie šią bažnyčią (anglų kalba).
Iš gidės lūpų išgirdome, kad tai puošniausia bažnyčia pasaulyje.
Meninio paveldo aspektu – ji išskirtinė tiek Vilniuje, tiek pačioje Lietuvoje.
Gidė užsiminė, kad pasak legendos, čia senovėje būta pagonių šventyklos deivei Mildai, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra išlikę.
Kita legenda sako, kad 1666 m., kasant pamatus dabartinei bažnyčiai, buvo rasta į sarkofagą panaši akmeninė nežinomo riterio skulptūra. Tuomet galvota, jog tai pirmosios bažnyčios šioje vietoje fundatoriaus Petro Goštauto antkapis.
Ši, mūrinė bažnyčia, istoriškai jau trečioji. Šios, mūrinės baroko stiliaus bažnyčios fundatorius - Mykolas Kazimieras Pacas. bažnyčios statybos prasidėjo 1668 metų birželio 29-ą, švenčiant šv. Petro ir Povilo dieną. Buvo iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. Statyboms pradžioje vadovavo pats jos architektas, krokuvietis Janas Zaoras, po jo darbus tęsė kiti. 1674 m. iš Gdansko atkeliavo durys. Dar po kelerių metų dekoruoti bažnyčios atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Šiuos italus keitė kiti. Vidaus puošyba užtruko beveik trisdešimt metų. Teigiama, kad bažnyčioje esą daugiau nei du tūkstančiai skirtingų puošybos elementų.
Po šimtmečio bažnyčioje atsirado nauji vargonai.
Kairėje bažnyčios pusėje pamatome būgnus, su dukrele palaukiame gidės, nes smalsu ką ji turistams pasakos. Sužinome, kad šie būgnai vadinami timpanais. Kilę iš islamiškų rytų kraštų. Į Europą atkeliavo kaip Kryžiaus žygių trofėjai, o vėliau prigijo kaip „emocinis ginklas“.
Tai – didžiuliai katilai, išlieti iš metalo ir aptraukti oda (mūsų tėtis sako, kad jie galbūt iš asilo odos), mušami dviem medinėmis lazdomis. Lenkijoje gyvuoja legenda, kad timpanai primena lenkų kariuomenės pergalę prieš turkus. Esą karalius Jonas III Sobieskis, 1683 m. sumušęs turkus prie Vienos, liepė karo žygyje naudotus būgnus laikyti bažnyčiose kaip pergalės simbolius. Dar pasakojama ir kita legendos versija, kad būgnai yra LDK kariuomenės trofėjai, parsivežti iš kiek anksčiau, 1673 m. , vykusio mūšio su turkais. Šiame pergalingame mūšyje ypač pasižymėjo lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco, todėl manoma, kad didieji būgnai yra karo trofėjai, lietuvių atimti iš turkų.
Tad tiek sužinojome, pamatėme ir pasijautėme pakylėtos, kad pagaliau ir susipažinome su tokiomis Pasaulinės reikšmės vertybėmis, kurios mums ranka pasiekiamos. Tad pasižadame būti tikrais lietuviais ir susipažinti bei žavėtis savo kraštu.
...nepaminėjau, kad ši bažnyčia yra Vilniuje