“Nustok verkšlenti, kaip maža mergaitė” – tai frazė, kurią karts nuo karto sau labai griežtu tonu aš pasakau. Dažniausiai tada, kai atrodo viskas blogai, viską skauda, niekas manęs nemyli, viskas blogai ir viskas griūna. Tada sustoju ir pradedu viską iš naujo…juk kiek galima verkšlenti. Pati tiesiog negaliu pakęsti zyziančių ir verkšlenančių žmonių… Geriau pripažinti, kad dabar blogai, ir padaryti, kad būtų gerai.
Taip nutiko ir praitą savaitę. Projektas be cukraus sugriuvo. Saldumynų priragavau visokiausių. Buvo sunku visose srityse, niekas nesisekė, visiškai neturėjau laiko SAU..o kadangi esu emocijų valgytoja, tai nepastebimai tvarkinga mityba buvo sugriuvus, emocijos paėmė viršų, kartu atsinešdamos ir daug skanėstų. Kadangi neturėjau laiko sau, tai nebuvo suplanuotų iš anksto dienos valgymų, tai taip pat viską griauna.
Vis dar ieškau atsakymo, kaip susitarti su savimi, kai valgau dėl blogų emocijų. Atsakymo kolkas nežinau. Džiaugiuosi tik dėl vieno, kad net ir nekontroliuojant mitybos, nekyla rankos pirkti bandelių, būlkų, nesivalgo makaronai…bėda tik su saldumynais :( Kolkas nežinau, kaip šitą bėdą išspręsti. Esu atvira eksperimentams.
Bet ką čia kalbėt apie vakar. Nustok verkšlent, kaip maža mergaitė, mesk šlamštą iš namų ir važiuojam toliau tikslo link! Einu susiplanuoti savaitės valgymų. Be jokių zyzimų. Labanakt.
Naujų jėgų kupina ir stipri mama Lina
😀) na galeciau patarti tik is savo patirties😀) man tai visai nesudetinga😀 deja. Tik pavalgai nesuderinto maisto ir auga😀 nesu mitybos specialiste, tik tuo domiuos bet labiau sau aktualia lieknejimo kryptim😀