Mitologijos tyrinėtojų darbuose ne kartą teko skaityti mintį, kad kiekviena šventė yra simbolinis mito atkartojimas, taigi švęsdami, laikydamiesi tradicijų ir ritualų, mes iš naujo sukuriame pasaulį, nukalame Saulę, “pagimdome“ visą gyvybę. Viskas skamba taip filosofiškai, kad atrodo tik graži teorija, bet net jei nesistengsite kurti švenčių, mitas vis tiek ateis į gyvenimą.
Štai ir aš kažkaip nejaučiu tos kalėdinės dvasios, nors liko tik savaitėlė – su mažaja teko pagulėti ligoninėje, o paskui slaugyti ir likusius šeimos narius, tad rūpesčiai užgožė šventinę nuotaiką. Einame vieną rytą į darželį Vingio parke ir žiūriu – vėjas nulaužęs didžiulę pušies šaką prie pat to kelmelio, su kuriuo dukra kasdien sveikinasi. Na negi paliksi gerą daiktą gulėti ir pūti? Štai mitas ir prasidėjo.
Nukals man jau leliumoj
Auksalio žirklalas, leliumoj
Aš užlipsiu, leliumoj
Viršuj medelio, leliumoj
Aš nukarpysiu, leliumoj
Visas viršūnėlas, leliumoj
Aš pamatysiu, leliumoj…
Suskamba mitologinės Kalėdinės dainos žodžiai mano mintyse, tyliai sudunda būgnai, prasideda mito pakartojimas gyvenime. Grįždama namo aš tas medžių viršūnėlas susirenku į terbą.
Lylioj lelijoj kas šakelas surinko?
Lylioj lelijoj sesė žiedus surinko
Lylioj lelijoj vainikėlį nupynė…
Atlėkė elnias devyniaragis
Oi kalėda, devyniragis
Devyniaragis, dešimtašakis
Oi kalėda, dešimtašakis
Ant jo ragelių kalvėliai kala
Oi kalėda, kalveliai kal…
Jūs kavolėliai manįs brolaliai
Oi Kalėda, manįs brolal…
Oi jūs nukalkit sidabro žiedų
Oi kalėda, sidabro žied.
Sidabro žiedų auksalio kubkų
Oi kalėda, auksalio kubk
Auksalio kubkų perlo vainikų
Oi Kalėda, perlo vainik…
Pakabinau tą vainiką, apvalų kaip Saulė, matomiausioje kambario vietoje. Mitas prasideda…
