TEN, KUR VAIKAI. Žirniai ir pupos

Netikėtai užpuolusios ligelės išmušė iš vėžių, todėl trumpam buvau atsitraukusi nuo rašymo, bet dabar vėl skubu labintis su visais ir tęsti savo savaitraščio.

Šįkart – apie idėją daržovės kostiumui, mat šios savaitės pabaigoje Antanuko darželyje vaikai vieną dieną skirs draugystei su daržovėmis: berniukai bandys įkūnyti žirniukus, o mergaitės – pupeles. Nežinau, kažkaip man dažnai atrodo, kad jei reikėtų kurti kostiumą mergaitei, kur kas greičiau ir mieliau tą padaryčiau, o štai berniukui... Ir dar žirnio kostiumą... Hm, tikrai – kaip „įkostiuminti“ žirnį? O pupą? Žirniai, pupos, žirniai, pupos... Kol mąstau, nuo ko pradėti, prisimenu liaudies pasaką apie žirnį ir pupą:

Senelis turėjo žirnį, o senelė – pupą. Žirnis augo, augo, iki lubų priaugo. Reikia lubas plėšt. O pupa augo augo, užaugo tik iki lovos. Paskui žirnis užaugo iki lubų. Reikia lubas plėšt. Praplėšė. Žirnis vėl augo augo, iki dangaus užaugo. Praplėšė dangų ir įaugo į dangų.

Senelis su senele lipo lipo ir įlipo į dangų. Šv. Petras klausia:

– Kaip jūs čia papuolėt?

Senelis sako:

– Žirnis užaugo iki dangaus, tai ir įlipom.

Šv. Petras sako:

– Gerai.

Davė jiems du kambarius, o į trečią liepė neiti, už tai žadėjo nuvesti pas poną Dievą. Senelis su senele gyveno kelias dienas, ir parūpo senelei, kas tame kambaryje. Įeina, žiūri – tuščia, tik skrynelė užvožta. O senelei rūpi, kas toje skrynioje. Atidengė, žiūri – pelė. Pelė šmurkšt ir pabėgo. Jie gaudyt, bet nepagavo. Išgirdo žingsnius. Abu greit nubėgo kambarin ir sėdi kaip nekalti. Šv. Petras klausia:

– Na kaip, gerai gyvenat? Ar nebuvot tam kambary?

Senelis su senele ginasi. O šv. Petras sako:

– Kad jūs dar ginatės... Ir buvot pažiūrėt.

Išvarė iš dangaus, ir žirnis nulūžo.

Na, kad man taip nenutiktų ir manasis žirnis nusisektų, pirmiausia, aišku, konsultuojuosi su visko mačiusiu „Google“: rezultatų, kuriuos išvydau, apibendrinimas – daug žalios spalvos, šiek tiek blizgesio, na, ir kostiumų masyvumas, kas, be abejo, atsieina vaiko patogumo sąskaita... Tad savąjį kostiumą nusprendžiu kurti šiek tiek kitaip: bandysiu išsiversti be apsiausto, todėl susirandu žalius Antanuko marškinėlius, atsispausdinu ir išsikerpu žirnio trafaretą, pagal kurį iškerpu iš veltos vilnos žirnio aplikaciją – ją prisiųsiu prie marškinėlių.

Kad būtų kažkiek įdomiau, pačius žirniukus suvėliau iš vilnos, – bandysiu pritvirtinti prie žirnio ankščių:

Na, ir dar šiek tiek aplikacijų – žirnio „ūsai“, žiedukai, ir viskas, marškinėliai bus baigti. O štai dėl kepurėlės ar kokio galvos aksesuaro – tikras galvos skausmas... Kepurės niekad nesu siuvusi, galbūt galima gaminti tokią vadinamąją karūną, kokias mamos gamindavo mums, kai ėjome į darželį. Todėl kreipiuosi į jus, mamos? Gal esate ką nors panašaus (iš žirnių temos ar nebūtinai) siuvusios/dariusios? Kas iš galvos aksesuarų atrodo patraukliausiai ir pasiteisina patogumo atžvilgiu? Gal turite ir galite pasidalinti viena kita nuotraukėle?

Iš anksto širdingai ačiū!