Apie ką kalbama mano bloge? Apie viską po truputį... Apie paprastą kasdienišką gyvenimą, apie mums aktualius ir svarbius įvykius, apie kasdienybės smulkmenas. Juk visas gyvenimas ir susideda iš smulkmenų.
Rašau apie tai kas įdomesnio vyksta mažame miestelyje Jurbarke, arba jo apylinkėse.
Kuo toliau, tuo labiau imu pamėgti šį užsiėmimą - rašymą. Ar negalia laiko skirto tam? Visai ne..Tai ne tik įdomu, bet ir naudinga. Nežinau kiek susilaukiu sekėjų, bet tai darau ir dėl savęs, dėl savo šeimos, artimųjų…
Gyvename tokiame laikmetyje kai daug draugų ir artimų žmonių išsiblaškę po visą platų pasaulį, tad savo blogu aš ir savo būriui draugų papasakoju apie tai, kaip gyvename mes, kas vyksta mūsų gimtąjame mieste.
Taip pat tai turi ir išliekamąją vertę. Įdomu paskaityti ir prisiminti ką veikėme prieš metus, dvejus, ar daugiau. Nes vienus įvykius pakeičia kiti, išstumdami juos iš atminties. Gyvenantiems didesniame mieste, mano aprašyta gyvenimo kasdienybė gali atrodyti nyki ir skurdi.
Bet mes, gyvendami tame mažame ramiame miestelyje bandome susirasti veiklos ir užsiėmimų. O jų galima rasti visai nemažai. Ir netiesa kai sakoma: kaimuose niekas nevyksta, viskas brangu, mažuose miesteliuose nėra jokių pramogų.
Reikia tik norėti, ieškoti, dalyvauti…
Daug mano įrašų skirti veiklai su vaikais, šeima. Tai didžiausia mano gyvenimo vertybė. Tai mano gyvenimo variklis.
Kol vaikai maži, savaime suprantame, kad su jais žaidžiama, su jais užsiimama, didžiuojamasi kiekvienu jų pasiekimu.Daug portalų, daug žurnalų skirtų tėvams ir mažyliams.
O kur tada dingsta tėvai ir paaugę vaikai?
Vaikams augant mažėja pokalbių apie juos, net įvairiuose žurnaluose tėvams mažai dėmesio skiriama mokyklinukams, paaugliams. Kodėl? Ar su dvylikamečiu jau nebėra ką veikti, ar neiškyla jokių problemų juos auginant, su jais bendraujant?
Netgi jei vaikas be įpatingų talentų ir gabumų jis vis tiek nuostabus, juo verta didžiuotis, nesvarbu net jei jį jau valdo ne vaikiški ožiukai, o paaugliško maišto periodai.
Taip - užaugę vaikai, taip kaip ir tėvai, turi daug mažiau laisvo laiko. Bet tada tas truputis laisvalaikio tampa dar labiau vertinamas, ir jį dar labiau norisi praleisti su vaiku kaip nors įpatingai, arba taip, kad jaustųsi, kad tas laikas tik mūsų, tik su šeima.
Aš didžiuojuosi savo užaugusiais vaikais. Didžiuojuosi savo savarankiškėjančiu dvylikamečiu. Man įdomu ir aktualu tai kas domina jį.
Todėl daug rašau ir apie veiklą su mokyklinuku. Apie įdomesnes, naujai atrastas veiklas, kartais apie paprastus žaidimus. Tiesiog noriu parodyti, kad ir augantys vaikai yra tos mūsų kasdienybės dalis.
Tik rašykit! Aš irgi auginu trylikmetį, ir kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip iš vaiko tampama paaugliu, o vėliau - ir suaugusiu žmogumi 👍😀
Dievinu Jūsų straipsnius, ragauju lyg gardžiausią desertą, kurio norisi dar ir dar. Dievinu Jūsų šeimą, Jūsų įdirbį, Jūsų optimizmą ir gebėjimą atrasti paprasto, bet neprasto. Ačiū, kad pasidalinate, parodote, išmokote. Laukiu daugiau ir dažniau 👍❤🌷
Aš irgi skaitau Jūsų, Jaldija, blogus. Išties daug įdomaus ir naudingo randu. Pritariu čia išsakytoms Jūsų mintims dėl vaikų ir ir dėl to, kad rašote MK. Kam gi dar gali skirti savo laiką ir dėmesį, jei ne tiems, kuriuos labiausiai myli? Žaviuosi jumis, kad tiek daug visko spėjate nuveikti ir tiek įdomaus atrandate!👍😍🌷
Net ir paaugę vaikai yra vaikai. Mylėsime juos besąlygiškai. Tik nenustoki rašyti- man jūsiškiai vieni įdomiausių, nes tiek daug atrandat ir mums parodot! 🤗😍🌷
Kaip teisingai parašėte apie vyresnius vaikus. Tikrai. Informacijos daug apie mažylius, o visa kita tartum neegzistuoja. Ir šiaip jus skaityti labai įdomu
Tikrai, labai daug prasmingų renginių aplankote ir ačiū, kad šviečiate kitus! 👍😀
👍
👍 Linkiu nenuvertinti savęs! Mokate prasmingai leisti laiką ir mes, miestiečiai iš didžiųjų miestų (rašau savo šeimos atveju), oij dar kiek turime pasitempti. Visada skaitau jūsų įrašus.