Ir vėl iššūkis suintrigavęs mus. Argi galim atsispirti. Jau seniai dalyvavome kokiame nors žygyje. Pasiilgom...O dar taip gražu gamtoje ir šaltukas smagiai žnaibo skruostus.
Tad iš dviejų siūlomų trasų 27 ar 30 kilometrų, pasirenkame trumpesniąją, gauname žemėlapius, nurodymus, pasiklausome truputėlį istorijos ir išvykstame.
Knygnešių keliais keliaujame nebe pirmą kartą. Ir kiekvieną kartą besiklausydami pasakojimų apie knygnešystę išgirstame šį tą naujo. O tai ką jau buvom girdėję, prisimename. Informacija geriau įsimenama kai ją girdi nebe pirmą kartą.
Vaikui juk sunku ir įsivaizduoti, kad buvo toks metas kai ne tik negalėjai skaityti , negalėjai mokytis, negalėjai turėti knygą namie. O jei turėjai, ją reikėjo slėpti po devyniais užraktais ir tiks slapčiomis ja džiaugtis.
Ir vėl aplankome šio krašto knygnešių kapus. Čia ilsisi kunigas Martynas Sederevičius, dar vadintas knygnešių tėvu.
Nors sniegas džiugino akį, juo džiaugėmės ir gėrėjomis. Bet kartu jis ir apsunkino mūsų kelionę. Oi kaip sunku buvo keliauti tose vietose, kur jokia transporto priemonė nepravažiavus. Bridome per užpustytas pievas. Kelią žymėjo tik ant vienišų krūmelių plevėsuojančios geltonos juostos.
Ir juokėmės, ir dejavom...Bet trasą įveikėm, juk mes ištvermingi. Ir dabar tuo didžiuojamės. Sulaukiam klausimų:
“Kam to reikia?
Jūs ką, neturit ką veikti?
Susirgt nebijot? ir panašių…
Supras tik tie, kas tai išbandę. Geras jausmas išbandyti save. Geras jausmas įveikti trasą. Žygyje sutinki įdomių žmonių, gera pabendrauti, išgirsti įvairių istorijų. Taip mes stiprėjame, grūdinamės. Kokie virusai gali kibti prie ištvermingų… ( čia taip juokauju atsakydama į klausimus ar nebijom susirgti).
Žygeivių buvo apie 80, ir jų tarpe vienintelis vaikas - Airidas. Vaikas pripažįsta, kad tai buvo pats sunkiausias žygis iš keliautų, bet paklaustas ar dar norėtų pakartot. Atsako net nesusimąstęs: be abejo...
👍👍👍
Šaunuoliai!