Turininga išvyka į Biržų kraštą

Ar teko lankytis Biržuose? Jei ne, tuomet po šio reportažo, manau, tikrai mėgstantys plėsti akiratį įsitrauks šį miestą į artimų kelionių maršrutą. O aplankyti, patikėkit, verta!

 

Su vyru retai kur išsprūstame, juo labiau į ekskursijas. Tad mano seniūnijos bendruomenė ėmė ir surengė šaunią ekskursiją į Biržus bei Ukmergės rajone esančius Mikėnus, bet pradžioje papasakosiu apie Biržus, nes vienam straipsnyje – visko per daug.

 

Tiesa, vyrą pasisekė įkalbėti tik tada, kai pasakiau, kad edukacinėje programoje yra numatyta ir alaus degustacija - tikro biržietiško, na po šio „nokautuojančio“ smūgio vyras sutiko ir užsiregistravome.

 

Štai išaušo vienas gražus ankstus rytas, mes su gera nuotaika jau sėdame į autobusą ir laukiame įspūdžių.

 

Apie kelionę nepasakosiu – buvo gana ilgoka, bet neliūdna, nes buvom kartu su vyru, be to, važiavo ir nemažai draugų bei pažįstamų žmonių. Nuo mūsų Vilkaviškio rajono iki Biržų kelionė, regis, truko apie 2 ar dvi su puse valandos, bet neprailgo.

 

Taigi atvykome į išlauktuosius Biržus, sužavėjo išties tvarkomas, mielas miestas. Tuomet pastatomas autobusas ir ekskursantai skuba taku į atstatytus Biržų pilies reprezentacinius rūmus ir juose esantį muziejų „Sėla“.

 

Vaizdas, atsiveriantis einant taku, žavus. Reikia pereiti seną tiltuką, ant kurio, matyt, romantikų prirakinėta spynų. Kaip sužinojome, tiltukas išties senas, vertas pagarbos.

 

 

 

Apie vaizdus, atsiveriančius šalia pastato, papasakosiu (tiksliau, parodysiu) tolimesnėje pasakojimo eigoje. Taigi įžengiame vidun, pasitinka maloni gidė, kuri praneša, parodo, kur yra rūbinė, informuoja apie galimybę fotografuoti ekspozicijas (jos mokamos - 5 Lt) bei įsigyti suvenyrų (neatsispyriau ir šiai pagundai).

 

Trumpai pristatysiu, kad muziejus veiklą tęsia nuo 1989 m., o nuo 1992 m. šis muziejus tapo Baltijos šalių pilių muziejų asociacijos nariu. Jame yra virš 100 tūkst.eksponatų ir net 25 ekspozicijų salės, kuriose ištie klausantis gidės istorijos visi seni, bet didingi daiktai tarsi atgyja, sudomina.

 

 

 

Nedaugiažodžiausiu, viską galima pasiskaityti internetiniame puslapyje, susidomėjus aplankyti. Mane labiausiai sužavėjo tų metų dvarų kultūros paveldas – dokumentai, apranga, senoviniai dirbiniai bei archeologiniai radiniai.

 

 

 

 

 

Šių rūmų istorija prasideda nuo 1575 m., kai kunigaikštis Kristupas Radvila savo Biržų žemių ir Lietuvos šiaurinio pasienio apsaugai Biržuose pastatė modernią, didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo bastioninę tvirtovę.

 

Darbai pradėti 1575 m., pastatant užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. 1586 - 1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų-reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai.

 

Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tvirtovė baigta statyti 1589 m. Taip byloja istoriniai faktai, bet kaip minėjau, apie tai galima viską sužinoti ir internete. Kadangi Lietuva ir Lenkija buvo įvelta į karus su švedais, tad 1625 m. pilis buvo apgriauta.

 

 

Pilyje apstu ir Zigmanto Vazos, jo palikuonių sukauptų eksponatų. Yra nuotraukos, kaip atrodė pilis prieš renovaciją (kai buvo sugriauta) ir po jos.

 

Tiesa, pašiurpino pasakojimas, kad statant pilį į sieną buvo įmūrytas jaunikis (ar jaunoji), neva taip sustiprinamos sienos, meile. Pasakojama, kad dar ilgai iš sienų kyšojo nuotakos veliumas, rūbų atplaišai. Pilis dar keletą kartų buvo atstatyta ir vėl apgriauta atitekus švedams.

 

 

Biržų pilies reprezentaciniai rūmai buvo atstatyti 1978-1988 m., juose 1988 m. įsikūrė Biržų viešoji biblioteka, o 1989 m. - Biržų krašto muziejus „Sėla“.

 

Iš kunigaikščių Radvilų statytos nyderlandiškojo tipo Lietuvos šiaurinę sieną XVII-XVIII a. gynusios bastioninės tvirtovės komplekso be reprezentacinių rūmų buvo atstatytos dvi parakinės, tiltas, šiuo metu pradeadami arsenalo atstatymo darbai.

 

 

Kaimelio maketas.

 

 

 

Senovinis kūdikio lopšys. Įdomu tai, kad anksčiau jie būdavo supami į priekį ir atgal, t.y. ne šonu, nes buvo kažkokių prietarų.

 

 

Radvilų herbas

 

 

 

Grafų medžioklių trofėjai, tarp jų - afrikinis ožys, antilopė ir kt.

 

 

Pilies maketas

 

 

Žinokite, perteikti viso grožio nuotraukomis ar atpasakoti išties sudėtinga, nes visa tai reikia pamatyti patiems.

 

Po ekskursijos sekė kita atrakcija, nemeluosiu – labiausiai laukta vyrų, kaip paaiškėjo, daugelį jų tik taip ir pavyko prikalbėti į čia vykti.

 

Buvome nuvesti į po pilimi esančią menę, kur laukė edukacinė programa „Žaldoko alus“, stalai paruošti mūsų grupei su duona, sūriu. Buvome susodinti ir klausėmės išties puikios gidės pasakojimo kaip gaminamas alus, kokios jo gaminimo subtilybės, viskas vizualiai buvo rodomas (turiu omenyje rakandus, kurių pagalba vykdavo šis procesas).

 

Tiesa, vėliau viską girdėti buvo kiek sunkiau, nes netrukus visiems suteikta galimybė paragauti to biržietiško alaus ir spėlioti, kiek gi jis laipsnių? Nejučia atmosfera įšilo, daugelis paraudo, tuomet sekanti programos dalis – folkloro ansamblio programa su linksmomis dainomis.

 

Buvo išdalinti dainos žodžiai ir visi dainavome, vėliau atnešti skudučiai, drąsieji galėjo išbandyti, bei užduotas klausimas - teisingai atsakiusysis gavo ir puikią dovaną. Taip pat kas norėjo, galėjo papūsti ragą.

 

Vėliau ir mūsų – suvalkiečių paprašyta padainuoti savo krašto dainą, kadangi mes iš Klausučių seniūnijos, tad ir padainavome „per Klausučių ulytėlę“. Po šios programos visi išėjo patenkinti, kupini įspūdžių ir pašnekesių, kad tikrai nesigaili čia apsilankę.

 

 

 

Kitų nuotraukų su dalyviais nedėsiu, nes visų atsiklausti leidimo nėra galimybės. O linksmumo perteikti nebūtų įmanoma be jų :)

 

 

Kas dar įsiminė? „Mindžikavome“ ant istorinės vertės autentiškų, tikrų menės plytelių.

 

 

Matėme ir tikrosios pilies sienos dalį,

 

 

Grožėjomės itin dailia, be galo gražiomis koklėmis pastatytą krosnimi.

 

 

O ir pati folkloro programa paliko itin šiltą įspūdį, archaiškas savitas, ritmingas muzikavimas – dar ir dabar skamba ausyse ta melodija. Taip pat įdomi ir gyvūnų iškamšų ekspozicija su tikru lokiu, sugautu Lietuvoje. Gal pamenate prieš keletą metų per Žinias buvo apie tai kalbėta? Taigi, šis laukinukas dabar pūpso šiame muziejuje.

 

 

Kiti eksponatai

 

Nepraleidau progos ir įsigijau mini bokaliuką su Biržų simbolika. Mėgstu smulkmenas, primenančias lankytas vietas.

 

 

 

Koks įspūdis ir išvados? Aukštaičių vaišingumą menančios tradicijos atskleistos su kaupu.

 

Na, regis, papasakojau nemažai, gal kiek padrikai, bet kad visko perteikti ir neįmanoma, kaip minėjau, reikia pamatyti, išgirsti.

 

Tiesa, po šios programos visi patenkinti išėjome pasižvalgyti, o tikrai verta. Greta upės nuostabus kraštovaizdis, pasižiūrėkite patys.

 

 

 

 

 

Greta stovi ir dvi Bažnyčios, viena pašonėje – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

 

 

Evangelikų reformatų bažnyčia, įsikūrusi kitoje tvirtovės pusėje, kiek toliau, kadangi prie jos didelė aikštė čia ir buvome pasistatę autobusą.

 

 

 

Biržuose yra ir kitų lankytinų vietų, kurių dėl laiko stokos ir sutarto laiko vėlavimo jau negalėjome apžiūrėti, tai minėtosios bažnyčios, vienų iš jų aikštėje Nepriklausomybės gynėjams pastatytas paminklas, kitoje gatvės pusėje - J.Janonio aikštė ir paties poeto paminklinė skulptūra.

 

Beje, įdomu tai, kad per Širvėnos ežerą einantis pėsčiųjų tiltas jungia Biržus ir Astravą, kurioje yra garsus Astravos dvaras, pastatytas grafų Tiškevičių. Gaila, jo taip pat nebuvo laiko aplankyti, bet ir tuo, ką pamatėme, likome sužavėti.

 

 

Tokios išvykos išties naudingos, pailsima nuo kasdienybės, plečiamas akiratis – Lietuva graži ir turininga gamtovaizdžiu bei istorija.

 

 

 

Kitoje dalyje papasakosiu apie Ukmergės rajone esančių Mikėnų duonos kepėjų - sūnaus ir tėvo - vaišingumą bei duonos kepimo kultūros tradicijų puoselėjimą.

 

 

 

Roberta