Uogienę virti įdomiau už ...vandens parko malonumus

Keliame arbatos puodelį, pagardintą pačių gamintu kaktusų sirupo šaukšteliu ir pasidžiaukime, kad kur bebūtume MK su mumis. 

Vasara, vasara, vasara... Ir kas gali būti geriau ir nuostabiau? Greičiausiai niekas. Nesvarbu kur bebūtum ir ką beveiktum, gali prasimanyti nuostabios veiklos. Nors ne, koks skirtumas ar vasara, ar žiema? Juk svarbiausia džiaugtis šia akimirka ir iš gyvenimo imti tas, kas geriausia, gražiausia, nuostabiausia. Suprantu, sakysite taip nebūna? Gal ir nebūna, bet ar smulkmenos turi mums trukdyti?

Ar būtinas tik nuolat giedras dangus? Manau, kad ne, nes tuomet nebus džiaugsmo, kai išlįs saulutė.

Reikia ir rūgštumo, kad suprastum kas yra saldu. Nereikia lėkti į „pasaulio kraštą“, kad būtum laimingas, gali būti ir ten nelaimingas, jei nemokėsi matyti to, kas akiai džiugu, miela. Visur yra spygliukų, kurie daugiau ar mažiau matomi, nors kartais nematomi dar skaudžiau duria.

Tad pasiimame kibirą, pirštines, žirkles su peiliu ir keliaukime rinkti ...kaktusų žiedų.

Pasakysite, kad tai misija neįmanoma?

Įmanoma, dar ir kaip įmanoma. Tik, žinoma, atsarga būtina. Būtina vaikui nuosekliai papasakoti, kas gali atsitikti, jeigu...

Tokiai išvykai būtinai  reikalingi ne tik tinkami įrankiai bet ir apranga.

Reikia: kedų , ilgų kelnių, kepurės nuo saulės ir būtinai pirštinės (darbinės), į kurias neįlenda spygliukai, nes badosi ne tik kaktusai, bet ir jų žiedų vaisiai.

Juos galima tiesiog užkabinus su peiliu į kibirą įmesti arba į mažesnę talpą, iš kurios vėliau subersime į kibirą.

Šie vaisiai pakankamai dideli: tiek skoniu, tiek forma, tiek paruošimo būdu primena kivius.

Taip prisirinkus kibirą šio gėrio, galima keliauti namo.

Namie imame su šakute iš kibiro ir padėję ant pjaustymo lentelės, perpjauname su peiliu per pusę, o tada gražiai, kaip kivį išskaptuojame, bet neprisilietę prie spygliuotos odelės, nes spygliukai prilimpa ir lieka ant odos, jei netinkamai dirbame. Spygliukai plonučiai, smulkučiai ir vos matomi, bet užtai labai aršūs.

Iš kibiro gaunasi apie penkis litrus masės, ją apipilame apie pusę kilogramo cukraus ir palaikome šaldytuve apie dvi paras ir verdame įpilus  apie litrą vandens . Išvirę perkošiame, kad neliktų kauliukų ir turime pagamintą uogienę, kurios keli šaukštai pagardins ledus, kokteilį, manų košę, pyragus ir pan.

Jei netingėsime, tai ir atostogos gali būti prasmingai praleistos, kurios vaiko širdelei taps mielesnės, nei pasyvus ilsėjimasis ir bambėjimas, kad tas ir anas blogai. Vaikas sako, kad toks ilsėjimosi būdas jam labiau įdomesnis, net už maudynes vandens parke... Na, ir ką lieka pridurti?

Visų pirma reikia nusiteikti, kad ne viskas būna padėta „ant lėkštutės“, kad kartais tą lėkštutės turinį reikia patiems  susikomplektuoti ir nebūtinai lengvomis sąlygomis. Sąlygos gali būti įvairios: ir lengvai pasiekiamos, ir ne taip. Svarbiausia judėti į priekį, jei šiandien nesigaus, tai rytoj, jei ne rytoj, tai poryt jau tikrai. Būkime kantrūs ir siekime savo tikslo. Jei šiandien nėra galimybės rinkti kaktusų, tai auginkime braškes ir iš jų virkime uogienes. Lai vaikai dirba su mumis drauge, lai mato braškės užsimezgimą nuo žiedelio iki uogos, lai mato ir padeda verdant uogienę, o ne tik ją valgant.  Vaikams didelio džiaugsmo teikia uogienės maišymas verdant (pati atsimenu iš savo vaikystės).Dėkime į gyvenimo uogienę kuo mažiau cukraus, tik tiek, kad gyvenimas būtų pilnavertis ir gavus didesnį cukraus kiekį, jis taptų dar skanesniu. Lai būna jis margesnis, kad vaikai galėtų sakyti, kad labiausiai patiko... gaminti uogienę. Suprantu, kad mobiliuką duoti vaikui ir lai žaidžia tiek, kiek nori, mums, tėvams parankiau, nes tuomet nereikia nei aiškinti, kad spygliukai duria, jų traukti nereikia, po uogienės virimo, kai patys, be vaikų pagalbos verdame, beveik ir virtuvės tvarkyti nereikia ir dar atlieka laiko „SAU“. Bet ar užaugs tuomet mūsų pamaina? Gal, o gal ir ne. 

O dabar vaišiname kokteiliu,

ir ledais.

Ir dar  daug, daug ko gaminsime ir pasigirsime, kaip mums sekėsi.