Vaikai ir naminiai gyvūnai

Labas rytas, Mamytės :) Kadangi šį savaitgalį su šeima svečiavomės sibiro haskių veislyne "Sajanai", negalėjau neparašyti apie gyvūnus :)

Ir kadangi jau kitą mėnesį mūsų šeimoje jau gyvens dar vienas mažylis - haskiukas, nutariau ir su jumis pasidalinti šia medžiaga. Apie gyvūnų poveikį vaiko vystymuisi, atsakomybės jausmo ugdymui ir kt. Taigi...

Vieni tėvai yra įsitikinę, kad naminiai gyvūnai sukelia daug rūpesčių: maitinti, vesti į lauką, palaikyti tvarką. Kiti teigia, kad vaikui būtini naminiai augintiniai. Tad pabandykime įvertinti visus „už“ ir „prieš“ šiame klausime.

Turint naminį gyvūną, ugdomas atsakomybės jausmas ir disciplina. Be kasdienių namų ruošos darbų prisidės: reguliarus maitinimas, pasivaikščiojimai ir kiti rūpesčiai, kurie išmokys ne tik IMTI, bet ir DUOTI.

Daug kas priklauso ir nuo suaugusiųjų požiūrio į gyvūną – vaikai atkartoja jų elgesį. Jeigu tėvai priima šuniuką kaip šeimos narį, tai ir vaikui jis taps draugu. Jei gyvūnas – interjero detalė, tai ir vaikas greit taps bejausmis ir žiaurus.

Jaunuolis, turintis namie gyvūnų, niekad jų neskriaus, nes supranta ir jaučia jų skausmą. Žinoma, ši taisyklė irgi turi išimčių, bet tai reti atvejai, susiję su psichopatologija arba perkelta agresija: jei vaiką muša tėvai, jis irgi skriaus šuniuką ar kačiuką, kuris priklauso jam, kaip jis nuo tėvų.

Tačiau neretai gyvūno priežiūra atsigula ant tėvų pečių. Yra tokių, kurie sąmoningai neleidžia vaikams rūpintis gyvūnėliais, manydami, kad vaikas nepajėgs. Tik vat įdomu, kaip išugdyti atsakomybės jausmą, jei mes jais nepasitikim?

Turint namie gyvūną vaikui atsiranda daugiau erdvės bendravimui. Šiniukas, kačiukas, žiurkėnas ar kitas gyvūnėlis – vaiko žaidimų būtinas herojus, su kuriuo bendraujama kaip su žmogumi, atskleidžiamos paslaptys, jiems suteikiami „žmogiški“ bruožai, jie – idealūs klausytojai ;)

Jei vaikas nepasitiki savimi – puiki galimybė pakeisti situaciją dresuojant šunį. Supratimas, kad tavo keturkojis draugas vykdo tavo komandas, tarsi reabilituoja vaiką jo paties akyse.

Buvimas su gyvūnu kažkiek gali kompensuoti ir žmogiškųjų kontaktų stoką, tame tarpe ir kūno kontaktų. Juk meilė ne tik žodžiai ir santykiai, o ir prisilietimai.

Mažus vaikučius dažnai pasąmoningai traukia dideli pūkuoti šūnys – jų šiluma tarsi primena jiems mamą. O jaunuoliams – atvirkščiai – patinka maži šuniukai – taip miglotai atsiranda tėvystės instinktas.

Gyvūno dėka vaikas susilieja ir su gamta, atsiranda smalsumas, pasaulio pažinimas. Bet ir čia gali atsirasti sunkumų: suprasdamas, kad jo gyvūnas kartais elgiasi padoriau ir sąžiningiau už žmones, vaikas gali užsiskleisti savyje, pasitenkindamas bendravimu su savo augintiniu.

Gyvūnų dėka lavinami ir sensoriniai gebėjimai. Ir nei vienas lavinantis žaislas jiems neprilygs. Savo organų dėka vaikas analizuoja objektą: jo formą, dydį, spalvą, kvapą, išsidėstymą erdvėje, judėjimą, kailio faktūrą ir minkštumą ir t.t.

Gyvūnai lavina ir loginį mąstymą: katytė miauksi prie lėkštutės – nori valgyti, šeškas aukštai šokinėja – nori žaisti.

Su gyvūnais galima žaisti, juos stebėti, dirbti, kurti... Taip formuojasi smalsumas, pastabumas, lavinama fantazija.

Be to, vaikas išmoksta elgtis atsargiai (pasyviai) ir rūpestingai (aktyviai) su visu gyvūnijos pasauliu. Formuojami ekologinės kultūros pagrindai, kas sudaro dvasinės kultūros dalį. Natūralus grožis skatina vaiką kurti – eilėraštukus, pasakas, ir beabejo – piešti.

Gyvūnai veikia ir terapiškai. Šiuolaikinė medicina teigia, kad pozityviaus emocinio faktoriaus dėka galima išgydyti kai kuriuos širdies – kraujagyslių ir nervų susirgimus. Užsienio mokslininkai nustatė, kad šunų, kačių, papūgėlių savininkai gyvena- metais ilgiau už kitus žmones. 

Naminiai gyvūnai pakelia nuotaika, stabilizuoja atmosferą namuose, gali net numalšinti konfliktą. Yra veislių, kurios jaučia gresiančią „audrą“ ir visada įsikiša.

Paaugliai, augantys šeimoje su keturkojais draugais, šeimos atmosferą įvertina kaip palankią. Vaikai rėčiau jaučia nepilnavertiškumo jausmą, mažiau agresyvūs, labiau bendraujantys. O vaikai, turintys šunį, lengviau išgyvena tėvų skyrybas.

Tačiau atkreipkite dėmesį į labai svarbų faktorių: dauguma naminių gyvūnų pagal gyvenimo trukmę užleidžia vietą žmogui. Ir niekas nežino kuo pasibaigs vaiko suvokimas, kad jo draugo nebėra.

Šaltinis:http://menobr.ru/