Vaiko savarankiškumą "stabdo" mamiškas savininkiškumas ir rūpestis. Bet - ne mums

Sveikos. Naujoji užduotis, skirta vaiko savarankiškumo skatinimui, privertė pažvelgti į motinystę per kitą prizmę.

Juk dažnai mamos pratę prie savininkiškumo „MANO MAŽYLIS, MANO, MANO MANO...“, NERETAI PAMIRŠDAMOS, KAD AUGINA VAIKUTĮ ne sau, o asmenybę, kuri anksčiau ar vėliau turės gyventi be mamos ir tėčio ar paslaugiųjų senelių greta. Kad turės PATS priimti sprendimus, PATS sulaukti pasekmių už SAVO PRIIMTUS SPRENDIMUS.

Šioj vietoje, virtualiai „spaudžiu dešinę“, projekto kuratorei psichologei, nes užduotis, pripažinsiu, man ne iš lengvųjų, nes . . . kaip nesinori pripažinti, kad tavo vaikas jau nebe kūdikis ir tenka konstatuoti UŽAUGO. Žinoma, nesakau, kad tik dabar atsitokėjau, tikrai ne. Bet kaip nereta mama į savo augantį vaiką žiūriu kaip į savo mažąjį vaikutį, uriam reikia padėti kiekveinu momentu. Anaiptol, nesakau, kad viską darau už jį, iš šio konteksto, turbūt buvo galima taip pagalvoti, bet pažvelgusi į savo vaiką, tikrai matau, kad savarankiškume, pagal jo amžių, tikrai yra kur tobulėti.

Apžvelgsiu, kaip padiktuota užuotyje kasdienius reikalus.

Valgymas. Mūsų anksčiau įvardintas „kovos laukas“ jau panašesnis į „taikos pypkės“ ritualą iš vesterno filmų, mat, kad ir kartias nepasieiname be iškilusių probelmėlių, bet visgi einame gerąją linkme. Bet dabar ne apie tai. Kas nubrėžė „savarankiškumo“ ribas ? Kiekienas vaikas yra savotiškas, su savo charakteriu, būdu, tad ir jo savarankiškumas labai priklausys nuo aplinkos, daugiausia, žinoma nuo tėvų, bent jau ikimokyklinio amžiaus tarpsnyje. Tad ar aš bloga mama, kad dažnai vaikui supjaustau, gal kiek kietoką pietų kotletą, ar suvynioju uogiene suteptą lietinį, kad „mažiukui“ (beveik 6 metų), beliktų tik palaimingai viską susigrūsti pilvukan ? NEMANAU> Aš leidžiu vaikui ir pačiam peiliu pjaustyti, ir pats sumuštinį sutepa, ir virtuvėje mano „šefuku“ neretai „dirba“, bet, pripažinsiu, kartais taip norisi, kad tas laikas susotų ir dar galėčiau ne vieną rytą blynus susukti, ne vienuose pietuose kotletus smulkinti . . .Ironiškai parašoiau, bet sentimentalios mamos, manau mane supras. BET nestabdau „proceso“ ir nedraudžiu vaikui beveik nieko (kas nepavojinga jo amžiui).

Rengimąsis. Nebepamenu kada tiksliai, bet rengtis išmoko gana greit. Net darželyje auklėtojos akcentuoja, kad LEISKIT, MAMOS PAČIAM VAIKUI RENGTIS. LĖTUMAS. Vaikas rengiasi, bet tai daro lėtai, rytais beabejo būna dar „pusiau miegančio“ fazėje, kai reikia į darželį. Bet kartais pagalvoju, gal tas bruožas paveldėtas iš manęs ? Nes jei kur ruošiuosi, taip pat užtrunku ilgai. Bet štai vakare, kai reikia rengtis pižamą pasipila tokie klausimukai „ar viršų rengtis anr maikutės trumpom rankovė, ar apsauti kojines, ar pėdukes po apačia ir t.t.“Mano vaikas, pagal amžių gana savarankiškas, tačiau kai kuriose situacijose pasireiškia nepasitikėjimo atspindžiai, nes dažnai klausia ar gerai, ar taip, nežinau ar tai tiesiog papildomo dėmesio reikalavimas tokia išraiška, ar tikrai trūksta pasitikėjimo savo sprendimais, kad ir kokie paprastučiai jie būtų.

Aš tokios nuomonės, kad nereikia vaiko užgošti, leisti bandyti pačiam, kažkam nepavykus, nepulti daryti už jį, o skatinti atlikti pačiam.

Arba einame į lauką tada klasuimai „ar šitą striukę ar reikia šaliko, ar pirštinių, ar dėtis kepurę“. Kai pasipila tokie kalusimai, akrtais neturiu kantrybės ir pasakau rengtis savo nuožiūra ir visuomet žinau, kad apsirengs taip, kaip kad aš jam būčiau pasakius, tad jis ŽINO, nes ne pirmą, ir ne šimtąjį kartą tai daro, bet visuomet „PASITIKSLINA“.

VAIKŲ „STOGAS“ SENELIAI. Pas močiutę vaikas staiga pats NEBESIRENGIA RYTAIS, OBUOLIO NENUSILUPA, KARŠTOS ARBATOS PASIPŪSTI NEMOKA, RŪBŲ Į KELNES SUSIKIŠTI NEMOKA, nes . . . MOČIUTĖ PADARYS. O vaikas gudrus, mat jau žino kur ir kap galima elgtis, tad kai lieka pas močiutę ryte jau laukia puodelio pieno su sausainiais (PRIEŠ PUSRYČIUS?!?) gulėdamas lovoj ir žiūrėdamas filmukus . . . Močiutė aprengs, net NUPRAUS VEIDĄ ! Na, čia nepakovosi, nes gal iš didelio pasiilgimo viskas vyksta, bet ką ir besakytum, kai lieka vaikas vistiek tvarka tokia, kokia yra . . . O namie tokių dalykų nėra.

Tvarkymąsis. Čia ir opi problema, mat pažaidęs neretai „pamiršta“ sudėti viską į vietas. Bet net jei ir tris dienas žaislai voliotųsi – jam tai netrugdytų, tad kaip jau minėjau ansktesniuose straipsniuose ėmiausi tos taktikos, kad reikia parodyti ir pasakyti ką daryti. Kadangi jam noris bėgti, lėkti tai jei suberi tiradą ir pasakai susitvarky, tai ką sakei prieš 5 sekundes vaikui jau bus išgaravę iš galvos, tad tą vaikišką išsiblaškymą „pažabojom“ taip – pasakau paeiliui – padaryk tą ir tą, surink, pagiriu, kad šaunuolis, dabar sudėk knygutes ir taip toliau. Na ir puikiai veikia. TIK TURIU TOKIĄ MAŽYTĘ BAIMĘ, ar šis metodas nebus su grįžtamu ryšiu, kad vaikas pripratęs taip nuolatos nesugebės pats susivokti, kad jam nuolat reikės sakyti, kad štai daryk taip ir taip, o paskui taip ir taip, kad nuolat lauks „įvertinimo“ ir tolesnių nurodymų ? KADA YRA RIBA TARP TOKIŲ „NURODYMŲ“ ? Kad vaikas išmoktų suvokti pats veiksmų seką, kad nebereiktų aiškint visko iš eilės, kad pakatų tų žodelių „DABAR SUSITVARKYK“ ?

MAŽYLIS. Jam pažinimo etapas per lietimą, norą viską „ragauti“. Taip pat vartymosi, „atsilenkimų“, noro įsikibti ir sėstis, tad pažvelgusi atgal, matau, kad vyresnėliui mėgau viską paduoti, o dabar daugiau skatinu vakutį daryti pačiam – padedi žaisliuką tolėliau, kad siektų, kad stengtųsi  juk tai ir yra SAVARANKIŠKUMO PRADŽIAMOSLIS, TAIP ?

Na, o laiko stoką kai reikia skubėti rtais pakeičiau taktika iš vienos matytos populiarios laidos tėvams. „Skaičiuojam“ likusį laiką, tarkim sakau liko tiek ir tiek minučių iki ėjimo į darželį, tad vis „raportuoju“, kad laikas kapsi. Tarkim – nespėjo pavalgyti, kartais lekia nuo stalo „pusiau pavalgęs“, kitą dieną jau žino, kad reikia greičiau rengtis, greičiau praustis arba keliam anksčiau, kad spėtų. Tam tikrose situacijose leidžiu rinktis. Taip sumažinome ir įtampą prie stalo – įsidėk tiek, keik nori, tiek kiek suvalgysi – tuomet nebereikia pyktis. Žinoma įsideda mažiau, bet žinau, kad nebus spaudimo, kad valgys noriau, ir jei bus dar alkanas – įsidės dar. Leidžiu rinktis ir kaip rengsis, nors neretai dar paprašo ,akd paduočiau ką apsirengti, tai šitą „reikalą“ ir dažnai sprendžiam iš vakaro, tiesiog susiruošiam kitai dienai.

Tad, pasikartosiu – leisti vaikui daryti pačiam, priimti sprendimus, pajusti pasekmes, kad įgautų pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis.

Roberta.