Vaikystėje pramintais takais

Kiekvieną vasarą per atostogas keliaujame su savo mažyle pailsėti į kaimus. Na bent jau taip vadiname kraštus, kuriuose kadaise patys su vyru būdami maži atostogaudavom. Nei daržų, nei gyvulių ten belikę... Tiesiog sodybos su daugybe įvairiausių prisiminimų apie daržus, gyvulius ir, žinoma, senelius... ir dar vaikystę!

Mums atgyja prisiminimai, o mūsų mažylei - daugybė naujų patyrimų. Ir nors jau trečią vasarą vietos ir veiklos tos pačios, tačiau mažylės patirtys vis kitokios. Atostogaudami neatsispiriam pušynų kvapams ir grožiui. Laksto Urtelė po mišką, šūkauja, randa vieną kitą mėlyną uogytę ir dalina tai mamytei, tai močiutei, tai tėtukui. O prieš metus, pamenu, įsitaisiusi mėlynių krūme, pilnais žandais pati sau viena uogas kapojo. Kol mažoji pavalgydavo, tai mes netoliese dar ir grybų prisirinkdavom.

Dabar jau šalia lekia ir šaukia kur Voveruškos?!, kur Baraunykai?! Su bobute "Grybų karą" neseniai skaitė, tai naują grybo pavadinimą turbūt sugalvojo :). Renka tėvelių parodytus grybukus mažoji ir, vaizduodama kaip skaniai juos valgys, net čepsi. Nevalgo ji tų grybų, bet rinkti tai mėgsta!

Kaip gi atostogos be maudynių ežere? Tame ežere, kur tėtis mirkdavo iki pamėlynavimo, nardydavo, žuvis gaudydavo... Ir Urtė porą žuvyčių pamatė, tik nusprendė, kad jos liūdnos kažkokios. Urtei tai tikrai neliūdna - vieną kitą tetą, įbridusią iki kelių ir įsivaizduojančią, kad jau išsimaudė, aptaško, dar banginį pavaizduoja, o užvis linksmiausiai tai tėčio kojas smėlyje užkasinėja.

Kasmet nuvedam dar ir karvių pas kaimynus parodyt, kad nereikėtų paskui į zoologijos sodą vežt :). Pernai labai paglostyt norėjo, o šiemet jau sužinojo, kad pieną vistik karvės, o ne parduotuvės duoda.

Per atostogas toli nuo miesto ne tik Urtelė, bet ir mes pamatom, kad debesys danguje gali atgyti įvairiausiais gyvūnais, gyviais ir širdelėmis... Dar dangų kartais saulė ir lietus ryškiomis spalvomis nuspalvina... Ir basomis palaksčius po žolę, ne tokios jau ir murzinos tos pėdos būna!