Labas, mielosios. Mamyčių klubo kasdienybė tokia įvarialypė, kad kasdien užsukus gali rasti sau aktualių straipsnių, dalintis savo vaikučių augimo ir auginimo džiaugsmais, „paplepėti virtualiuose kambariuose“ forume su mamomis ir, žinoma, sudalyvauti gausybėje konkursų. O jie, pripažinsiu neretai nustebina – ne kiek prizais, kurie taip pat per tiek metų MK patapo grandioziniai, kiek dėl to, kad kiekvienas tas konkursas priverčia pamąstyti, „pakapstyti“ šeimos albumą ar čia ir dabar imti kurti – padaryti kažką naujo, galų gale skatina ir sudomina įvairiais užsiėmimais.
Šiuo kartu dvejojau ar verta dalyvauti šiame konkurse, bet . . . juk kiekvieno prisiminimuose dulka laiko nepaliesti, šiekt tiek aptriušę, kaip seno albumo puslapiai kiek įmanoma – ryškūs ir SAVOTIŠKI prisiminimai. Neturiu istorijų apie kapstomą mamos papuošalų dėžutę ar relikviją iš mamos, močiutės ar prosenelės, nes tokių prisiminimų nebuo iš ko sukurti.
Nuo mažumės buvau labiau padykus, nors močiutė lig šiolei tirtina, kad buvau gera, kadangi nereikėjo į mokyklą vaikščioti dėl kokių nors šunybių, gana gerai mokiausi, o bet tačiau – kai persikėlėme į kaimą – buvau trejų – ketverių metukų. Taip jau susiklostė, kad augau su tėvukais, brolių ir sesių neturėjau, tad visas laikas buvo skirtas – kiemo vaikams ir žaidimams. Tad nebuvo ir progos mažai būdamai nagus lakuoti bandyti ar su mamos aukštakulniais ir karoliais prieš veidrodį kažką įsivaizduoti. Man šiuos dalykus atstodavo „RAGOTKĖ“ ir mašinėlės. Tik vėliau atkreipiau dėmesį į lėles ir mergaitiškus dalykėlius. Iki tol karsčiaus po medžius, ėju su seneliu žvejoti ir dūkau kieme ligi soties.
Bet, juk kiekvienai mergaitei ateina laikas, kai prigimtis daro savo (tik vienos jau nuo mažumės mėgsta įvairius mergaitšikus dalykučius, kitos vėliau ar net labai vėlai), tad ir aš atkapsčiau mamos kambaryje (tam, kuriam ji būdavo, kai atvažiuodavo pas mus) seną rankinuką su nagų lakais, na o pakuitus močiutės spintas aptikau ir paprastą kartoninę dėžutę nuo saldainių su tokiais senoviškesiais karoliukais. Čia ir buvo manasis startas. TIK PAŽINTIES – ne dėvėjimo ir puošimosi.
Kai buvau gal 6 – erių metų močiutė nutarė nuvesti įsiverti auskariukų – pamenu buvo smalsu, o ar tikrai to noriu dar nežinojau – juk net ir nežinojau koks jausmas būti su tais auskariukais. Kaip dabar menu – žiema, vedasi močiut laiptais į grožio saloną, čia nusivelku savo storoką paltuką močiutė nueina į greta pro duris matomą patalpą, o man sako apžiūrėti esamus auskariukus. Čia pamatau „šautuvuką“, apie kurį jau ane įspėjo, apžiūriu auskarų galybę ir . . .išsigąstu. Žaibo greičiu užsivelku paltuką ir išbėgu lauk, čia išeina močiutė ir klausia ko pabėgau – deja tuo kart mintis apie auskariukus manęs nesužavėjo.
Antras dublis buvo, regis jau pirmoje klasėje – tuomet jau mačiau kokios gražios mergytės su auskarais, tad šią mintį jau meilai „prisijaukinau“. Ir vėl iškylą prisiminimas – vėl grožio salonas, vėl jaučiu baimę, tik šį kart . . . sėdžiu kėdėje, patepa ausį dezinfekciniu skysčiu ir . . .laiko ranką tėvukas, kad drąsiau būtų – „cakt“ ir valio ! Jokių ašarų – vieną auskariuką jau turim. „cakt“ – ir antrasis. Pamenu buvo, vadinamieji „gydomi“ auskariukai su žaliu akmenuku viduryje, kuriuos panešioju gavau dovanų pirmuosius TIKRUS AUSKARIUKUS – auksines rinkutes. Lig šiol pamenu, kaip moteris, kuri vėrė auskraus pasakė, kad ką pradedi nešioti – auksą ar sidabrą tą ir reikia nešioti, man pakeitus gali pūliuoti ir panašiai. Nežinau kiek tame tiesos.
ANTRAS rimtas papuošaliukas buvo nuo mamos – tada,kai jau pas mamą paviešėt atvažiuodavau, nusivedė į saloną, kaip dabar menu pakėlė ant rankų, kad matyčiau vitriną, siūlė visokiausius kabančius auskariukus, bet išsirinkau auksinius KASPINĖLIUS. Tokie jie man mieli pasirodė, nors mama sakė, kad labai jau vaikiški, o tada man buvo gal 10metų, gerai nepamenu. Bet žinau, kad labai gailėjau, kai pirmą kartą išvykus į jaunųjų Šaulių stovyklą, juos lauko prausykloje ir pamečiau būdama 12 – os metų. Na, o vėliau jau niekas ir nepirko auksiukų, pamenu, kad turėjau sidabrines rinkutes.
Mokykloje buvo užėjusi „mada“ pintų draugystės apyrankių, ž inau, kad kelios draugės jas nešiojom. Tik dabar, deja jau net nepamenu ar pyniau ar man nupynė. Kelių mamų minėtus papuošaliukus iš spalvotų laidelių iri bandėm su kiemo draugėm daryti, bet jie nepaliko tokio prisiminimo kaip tos DRAUGYSTĖS APYRANKĖS.
O ūgtelėjus labai mėgu visokius kabančius auskarus, kurie į mokyklą nelabai tiko – labaiu vakarui, bet man „iolikinei“ jie jau baisiai patiko, chi. Dabar juokinga prisiminus, bet TAIP SMAGU PRISIMINTI !
Ryškesnis prisiminimas gauta dėžutė papuošaliukam nuo mamos. Ji, kiek pamenu regis net ausų nebuvo prasivėrusi, bet nešioju tai gražesnį žiedelį, tai apyrankę, tai kaklo papuošalą. Gal klystu, bet asis prasivėrė jau man esant.
Na ir mano tetos (močiutės sesers) padovanoti sidabriniai auskariukai, grandinėlė bei žiedelis, kai mus aplankė. Pamenu, kad sakė saugoti ir kad aš juos labai branginau – vieną auskariuką turiu lig šiolei bei žiedelį.
O štai vieną pamečiau, o grandinėlė buvo kartą nutrūkus, susitvarkiau ir vėl nutrūko ir nepastebimai kažkur pamečiau – tada labai liūdėjau, ne kiek dėl pačių papuošalų, kiek dėl pasakymo, kad juos saugočiau.
Apie močiutę jau rašiau. Antrosios, deja nepažinojau, mirė, kai buvau 16-os, a.a.jai – taip ir nepamačiau ir nesusipažinau, o sakė, kad labai į ją panaši. Prosenelių taip pat nepamenu. Tiksliau tėvuko(netikro, kuris man kaip tikras, nes ieną jį ir temačiau nuo vaikystės ir augau) mamą menu – ji, kaip senučiukė man atrodė labai gražiai, tvarkingai, su auskariukais, lyg sage atlape. Sagė, regis dabar pas mano močiutę, jei tik kada gaučiau ją – labai branginčiau. Kiek pasakojo tėvukas – mėgo puoštis, bet skoningai ir paprastai. Tai ir žavi.
Tokie tie mano neryškus, gal net ne itin džiugūs prisiminimai, be pompastikos, skurdoki, bet tokie jau jie. O norėtųsi ir man, kad džiugiai būčiau pradėjusi pasakoti kaip „dabinaus“ mamos papuošalais. Kaip bebūtų – turiu ką prisiminti ir aš. Galvojau nebus ką parašyti, bet štai kiek „prikalbėjau“, ačiū už „grįžimą į praeitį“, ir gal kuri skaitydama žvilgtelėjot į ją ir jūs.
Tai tiek, Roberta.
Idomu buvo skaityte 👍
Tas draugystės apyrankes pamenu ir aš 😀 👍
Įdomūs prisiminimai 👍
Vis atsiprašinėju dėl klaidų ir dabar ne išimtis - atsiprašom ☺