Man vaikystė - tai nuostabių atradimų metas, smagiai ir nerūpestingai praleistas laikas. Išliko be galo daug mielų ir šiltų prisiminimų. Kaip gera turėti nesuvaržytą vaikystę :)
Vaikystėje tikrai labai daug ko išmokstame. Manau kad jau vaikystėje susiformavo kūrybiškumas. Mane visuomet traukė paslaptinga mamos sagų dėžutė, įvairiausios audinių atraižėlės. Buvo labai smagus su jomis žaisti, dėlioti, karpyti. Daiktų kaip ir netrūko, bet buvo noras pasidaryti kažką savaip. Ir darydavau. Man niekas nedraudė ir nevaržė. Kūrybiškai gyvename ir šiandien su vaikais. Todėl labai džiaugiuosi kad ir jiems labai patinka eksperimentuoti ir atrasti.
Dar vaikystėje išmokau pastebėti gamtos grožį. Kaimo aš neturėjau. Bet tėvai tą grožį atskleidė veždamiesi mus į gamtą, rengdami turistinius žygius, nakvynes palapinėse. Buvo be galo smagios išvykos, ir skaniausias valgis gaminamas ant laužo. Net ir dabar gerai praleista vasara man reiškia bent vienas įvykęs plaukimas baidarėmis ir nakvynė palapinėj :) Po truputį tai perduodame ir vaikams šią tradiciją, kaip ir keliones po savo gimtąjį kraštą. Vaikystėje keliaudavau su tėvais, dabar keliaujam patys su vaikais, kasmet susidarę maršrutą aplankom dar nelankytas vietas. Lietuva tai be galo graži ir turtinga savo įvairove šalis.
Vaikystėje ko gero visi turėjo nemėgstamų valgių. O man svečiuojantis pas tetą tas nemėgstamas valgis būdavo bulvių košė su spirgais ir svogūnais. Kaip dabar prisimenu tetos raginimus valgyti: vienas šaukštas už mamą, o kitas už tėtį... Todėl dabar savo vaikams NIEKADA neliepiu valgyti per prievartą jiems nepatinkančio maisto. Ir leidžiu laisvai ir jų nevaržant skleistis bei smagiai augti.
