Vaikystės žaidimai: iš kartos į kartą...

Žaidimai.... O kiek aš jų turėjau!!!!  Ne, ne nepagalvokite, kad  aš jų turėjau daugiau, nei dabar mano vaikas turi. Palyginus su vaiku, aš nieko neturėjau, bet turėjau kūrybiškumą. Vien tik ko vertas laikas, kai su močiute iš šiaudų darėme sodus ar iš  nereikalingo daikto pasiūta lėlytė, o gal puošimas eilinio šaukšto? O jei tiksliau,  tas šaukštas neeilinis, jis senelio išdrožtas!

Mūsų, pačių mokyklinukų,  išveriant iš drabužių (oi, kaip tėvai barė, kai ryte reikia rengtis, bet drabužis be gumos)  ir pasigaminant šokinėjimui gumytę.

O vasaros  metu daromi „sekretai“ (po stiklo šuke užkasami žiedeliai).

Net juokas ima prisiminus ir šį: piniginę prikiši lapų, pririši siūlą ir lauki krūmuose, kol eis koks praeivis ir bandys pakelti, o tada jau už siūlo galo patrauki.....ai, kiek juoko...

Ai, dar įdomus buvo užsiėmimas (oi, kaip dabar  tokius vaikus apskųsčiau): vakare, per kelią ištiesi siūlą (ploną, nepatvarų) ir lauki, kol mašina važiuos. Važiuoja, važiuoja ir.....staiga ji stabdo. Mes nesupratome, ko ji taip staigiai privažiavus stabdo, kol pati nepradėjau vairuoti (tikiuosi mūsų vaikai neskaitys)....

O dabar  bandysiu įkelti žaidimus, kurių dalį esu išsaugojusi ir jais dabar žaidžia mano vaikas.

Turbūt į pirmą vietą keliu šį:

Jį siuvo mano šviesios atminties mamytė man, vėliau (su mano žinia) padovanojo savo draugei, o mamytės draugytės dukrelė atidavė mano dukrytei. Ar nenuostabu? Šis man vienas vertingiausiu, turintys istorinę mūsų šeimos istoriją.

Pasidžiaugsiu kitais, bet jau gamykliniais lavinamaisiais-ugdomaisiais žaidimukais, kurie jau mano vaikui nėra reikalingi, bet jie atliko puikų savo darbą.

Dar šiuo ką nors įdomaus sudėlioja.

Šis mėgiamiausias mano vaiko senelio su vaiku, nes senelis jį parvežė man. Jau prarado prekinę išvaizdą, bet  funkcijų ne.

O šiuo, mes visi ir toliau žaidžiame...tik, pasikeitė žaidėjai, o žaidimas išliko....