Betvarkydama lentynose nugulusius įvairiausius popierius atrandu savo bendradarbių man išeinant į gimdymo atostogas įteiktą atvirutę. Paskaitau. Joje geriausi linkėjimai: šiltų ir gražių šeimyninių akimirkų, stiprybės, kantrybės ir ramių naktų, sveiko ir ramaus mažylio, per daug neišlepinti pypliuko, kad atostogos neprailgtų, kad ir bemiegėmis naktimis jausčiausi laiminga ir apdovanota ir t.t. Rodos, linkėjimai iš tikrųjų pildosi su kaupu.
Džiugina, kad tarp eilučių atrandu "Lauksime tavęs!". Kai pildžiau prašymą dvejiems vaiko priežiūros atostogų metams, atrodė, koks ilgas laikotarpis. Atšventus pirmąjį savo mažylės gimtadienį negaliu patikėti, kad liko tik metai.
Daug kartų esu pagalvojusi, kad eiti į darbą lengviau, bet kokios mano nuotaikos bus, kai reiks eiti į darbą turint mažylę, kol kas galiu tik paspėlioti. Galvodama apie grįžimą į darbą kaskart mąstau, ar bus pasikeitęs mano tiesioginių vadovų požiūris į mane kaip darbuotoją, kuri jau turi vaiką, ar mano karjeros perspektyvoms toje pačioje darbovietėje vaiko turėjimas gali būti kaip silpnybė, kaip į mane žiūrės kolegos, kurių dauguma gerokai jaunesni ir/ar neturintys šeimos arba pradėję dirbti man esant atostogose, kaip aš pati susitvarkysiu su darbo užduotimis ir pan.
Kol mano vaiko priežiūros atostogos tebesitęsia, jaučiuosi tebeesanti savo darbovietės bendruomenės dalimi. Smagu, kad darbdavys neatėmė darbuotojamas taikomos motyvacinės priemonės, sveikatos draudimo, kuriuo naudodamasi ir toliau galiu lankyti sveikatinimo užsiėmimus, apmokėti stomotologinių paslaugų išlaidas ir pan. Be to, darbdavys leidžia dalyvauti įmonės organizuojamose šventėse, finansuoja dalyvavimą bėgimuose. Kaip tik šiandien atsiėmiau Vilniuje sekmadienį vyksiančio bėgimo dalyvio paketą. Jei ne mano darbovietės rėmimas, vargu ar savo lėšomis drįsčiau dalyvauti bėgime. O dabar smagu bus sutikti kolegas ir darkart pasijausti kompanijos, kurioje dirbu, bendruomenės dalimi nepaisant to, kad dabar esu vaiko priežiūros atostogose.
Būdama jauna, netekėjusi ir be vaikų vienoje savo ankstesnių darboviečių turėjau kolegę, auginančią du vaikus, kuri kiekvieną pirmadienį pasakodavo, jog jau šeštadienį laukdavo kada gi pirmadienis. Aišku, juokais, bet juk kiekviename juoke būna dalis tiesos. Stebėdavausi, nejaugi tikrai eiti į darbą paprasčiau nei būti namuose mama.
Mamos, esančios vaiko priežiūros atostogose, ar jūs dažnai galvojate apie grįžimą į darbą ir kokių baimių dėl to turite? O gal darbo ir vaikų priežiūros darnai tereikia tinkamo nusiteikimo?
Oi aš jei galėčiau tai visada su vaikais būčiau 😃 Tai yra kažkoks fantastiškas dalykas 😀 Jau 2 metus su sūnum arostogavau, dabar dar 2 metai bus su dukra - mėgaujuosi tuo ir džiaugiuosi, kad galiu užsiimti tuo, kuo pati noriu 😀
Aš ir vis dar nenoriu į darbą, laikas taip greitai bėga, net nesijaučia, kad jautiek laiko nedirbu....
Man tai nesinorėjo po vaiko auginimo grižti i darbą...Vaiko auginimas buvo tikras rojus!