Pasikalbėjimai su trimečiu prieš miegą:
- Sūneli, tu mano meilė.
- Ne, mama, aš ne tavo meilė. Aš darželio mergaičių meilė.
- O kodėl???
- Aš nežinau, jos mane bučiuoja ir bučiuoja...
Gal dabar man jau ir aiškiau, kodėl tėtis vaiką iš darželio turi išsinešti. Nes jis nori pabūti „dar truputį” (čia daugmaž kol trisdešimt kartų nučiuož čiuožykla, pastatys dar penkias smėlio pilis, apibėgs tris ratus aplink teritoriją ir penkis kartus visiems draugams pamojuos). O dar kai grįžęs man pareiškia, kad jis gal kambario šiandien nesitvarkys, nes darželyje tai už jį viską sutvarko mergaitės... :))
Kodėl užsiminiau apie darželį. Dauguma mamų su baime laukia šio etapo, nes nežino, kaip seksis jų vaikui. Neretai būna ir taip, kad mamos stresuoja labiau nei vaikai. Jeigu ir jūs esate viena iš tokių mamų - pirmiausia nuraminkite save. Vaikas jaučia jūsų emocijas, mato jūsų nerimą ir net ir pats nesuvokdamas, kas yra tas darželis, pradeda bijoti. Todėl pradėti ruoštis šiam svarbiam įvykiui patariu jau dabar.
Mano vyresnėlis darželį sėkmingai ir be jokių ašarų (gerai gerai, kelių pirmų dienų ir lūpos patampymo neskaičiuokime) lanko nuo prajusių metų, tačiau pasiruošimas jam prasidėjo pernai lygiai tokiu pat metu, birželio mėnesį.
Kaip ir visos mamos, norėjau, kad vaikas į darželį eitų su džiaugsmu, nestresuotų, nebijotų, kad darželis keltų tik teigiamas emocijas. Tad likus pakankamai laiko iki starto, pradėjau pasakoti, kad po vasaros jis eis į darželį, kaip ten bus smagu, kiek daug vaikų, draugų, žaidimų, supynių, auklėtoja, kuri jį prižiūrės ir kurios reikės klausyti. Ir visą šią „litaniją” kartodavau mažiausiai kelis kartus per savaitę, kol vaikas pradėjo laukti - kada gi jis pagaliau eis ten, kur bus taip smagu ir tiek daug naujų draugų.
Žinoma, vien kalbėjimo neužtenka. Kelis kartus per savaitę keliaudavome į vaikų dienos centrą, kad vaikas suprastų, ką reiškia leisti laiką dideliame vaikų būryje, kaip reikia dalintis, tartis, bendrauti, žaisti su kitais vaikais ne namų aplinkoje. Ir kai tie vaikai nėra tavo draugai, kuriuos pažįsti nuo kūdikystės. Ir kai tie vaikai ne visada kalba tavo kalba. Vieną kartą buvome užsukę ir į darželio teritoriją (iš kurios, tiesą sakant, buvo gana sunku išeiti, kai aplink tiek įvairiausių karstynių ir čiuožyklų), papasakojome, kaip smagiai jis čia leis laiką. Žinoma, mano vaikas nuo mažų dienų kartas nuo karto kelioms valandoms likdavo senelių, tetų ar tiesiog mano draugių priežiūroje (mhm, aš eidavau gražintis ir galit dabar mane atakuot kiek tik norite), todėl tai, kad šalia kiaurą parą nėra mamos ar tėčio, nesukeldavo jam streso. O tai labai svarbu.
Ir su visais šiais „paruošiamaisiais veiksmais” mes (taip taip, mes abu) labai nekantriai laukėme rugsėjo. Ir viskas pavyko taip, kaip tikėjausi! :)
Kaip nueiti, kiek pabūti, kada palikti, kaip atsisveikinti - jau atskira tema, verta atskiro rašinio. Bet aš būtinai parašysiu, prieš rugsėjį ;)
