Kodėl mes verčiame vaikus dalintis? Sakysit, keistas žodis - verčiame. O ar ne taip ir yra? Dauguma tėvų vis dar kala į galvą savo vaikams, kad jie privalo (!) dalintis. Viskuo - mašinėlėmis, kaladėlėmis, lėlėmis, net mylimiausiu meškinu. Ir neretai už šį nenorą bara ar, dar blogiau, baudžia. Arba tiesiog išlupa mylimiausią žaislą iš rankų ir duoda kitam vaikui, nes, susiprask, - tu privalai ir taip turi būti. Kaip jaučiasi vaikas? Jis pradeda nebepasitikėti savimi, nes net tėvai mano, kad jo norai ir jausmai nėra tokie svarbūs kaip kitų.
Dabar turbūt galvojate, kad mano vaikas išlepęs savanaudis ir niekada niekuo nesidalina. Atvirkščiai. Jis dalinasi žaislais, važiuojant į svečius visada perka vieną skanėstą sau ir dar vieną draugui, šokoladinį sausainį laužia perpus ir vaišina kitus, net vakarais prašo užkandį padalinti į dvi dalis ir vieną neša tėčiui („tėti, žiūrėk ką mums atnešiau”). Ar atiminėjau iš jo žaislus ir verčiau duoti kitiems? Ne. Kaip jis to išmoko? Kalbantis ir aiškinant, kodėl būtų gražu (!) pasidalinti su kitais. Juk jis, nuvažiavęs pas savo draugus, žaidžia su jų žaislais, tad ir prie savųjų turėtų leisti prisiliesti - taip, laukti kol kitas žaidžia yra sunku, paprašyk, kad duotų pažaisti tau ir palauk minutėlę. Žaiskite kartu. Kalbėkis ir tarkis. Pasiūlyk mainus. Ne plėšk iš rankų, o gražiai paprašyk. Mano namuose yra tik viena taisyklė - jeigu nesugebate žaislu pasidalinti ir pradedate peštis, su juo nežaisite nei vienas. Ne dėl to, kad nesusitariate, o dėl to, kad pešatės.
Ko neturėtų daryti tėvai? Kištis į vaikų „reikalus”. Jie kuo puikiausiai susikalba ir pasidalina patys. Galima būti šalia ir patarti. Tik dažnai pamirštame, kad patarti ir nurodinėti yra du skirtingi dalykai.
Kodėl manome, kad mūsų norai yra svarbūs, o vaikų nelabai? Juk jeigu pas mane atvažiuotų mano mamos draugės sūnus Petras ir sakytų „tu privalai man duoti savo mašiną, nes aš taip noriu”, tai aš, labai švelniai tariant, trinktelčiau durimis prieš nosį ir dar pasiūlyčiau apsilankyti kur ne kur... Tai jeigu dalintis savo daiktais neprivalome patys, kaip to per pykčius galime reikalauti iš savo vaikų? Dalintis reikia norėti, kaip ir mokėti prašyti.
