Nors gyvename mažame miestelyje, apsupti gamtos, kartais jos norisi dar daugiau. Tada keliaujame aplankyti Tytuvėnų apylinkių ežerų. Sakoma, kad jų čia yra dešimt, bet man pažįstami tik penki. Patys mieliausi yra du – Gilius ir Bridvaišis. Juose galima ne tik maudytis, bet ir apkeliauti pėščiomis ar dviračiu, o žiemą – rogėmis arba slidėmis.
Kadangi kalendorinė vasara jau visai baigiasi, pats metas atsisveikinti su ežerais ir draugėmis antimis. Jonytė labai myli paukščius, gali juos stebėti ilgą laiką, tad jai tai puiki pramoga. Tiesa, kai tarp ančių įsimaišo gulbių šeima, mums tenka paspartinti žingsnį, nes pastarosios ne taip draugiškai nusiteikusios.
Šiemet prie Bridvaišio ežero atsirado nauji takeliai, suoliukai, kavos aparatas, kuriuo negalima naudotis, nes išmeta puodelius ant šono. Galima išsinuomoti irklenčių, gulbių formos arba paprastų vandens dviračių, valčių, veikia vandenlenčių stotis, įrengti treniruokliai ir laipynės vaikams. Vienoje ežero pakrantėje stūkso legendomis apipintas piliakalnis, o kitame – žemuogių kalnelis, vasaros pradžioje sutraukiantis visus miestelio uogų mėgėjus. Bet pačios gražiausios mums čia salos. Jų yra dvi. Viena labai mistiška, nes plaukioja vandens paviršiumi ir kasmet po žiemos būna kažkiek pakeitusi savo buvimo vietą. Kita – vadinama Varnų sala, nes joje peri varnos, o ir kiti paukščiai mėgsta čia nakvoti. Į šią salą veda puikus tiltas. Na, nešti nuotaką distancija kiek ilgoka, bet jaunavedžiai jau seniai įprato čia pakabinti spyneles.
Narai pasakoja, kad Bridvaišio ežeras turi skardį, po kuriuo yra antras dugnas. Jo gylis siekia apie 42 metrus. Sklando legendos, kad ten gyvena labai senos milžiniškos žuvys. Galvočiau, kad čia kažkas panašaus į Nesės istoriją, bet beldžiu į medį, nes nesinorėtų sutikti kokios senstelėjusios nemalonios išvaizdos lydekaitės.
Kitoje miestelio pusėje tyvuliuoja Giliaus ežeras. Infrastruktūros čia kur kas mažiau nei prie Bridvaišio. Legenda sako, kad debesis nusileido ant dalies Tytuvėnų pušyno, todėl ežero vanduo yra tamsiai žalios spalvos. Maudytis mes čia nelabai mėgstame, bet apkeliauti pėsčiomis – tikras malonumas. O pati gražiausia vieta, kur beveik susiglaudžia du ežerai, juos skiria tik takas. Žvelgi į vieną pusę – Gilius, o kitoje – nedidukas Apušys. Labai gera čia pasėdėti. Tiesa, jei ramybės nedrumsčia garsus krimst-krimst. Šią vietą įsimylėję ir vietos bebrai.
Gaila, kad vasara buvo tokia trumpa ir mūsų kelionės, nors ir netolimos, taps daug retesnės. Bet gal bus ir Žiemos gido konkursas?
