Sutikite, kai pagalvojame apie ekskursijas ar išvykas, retas kuris pagalvoja apie kapines. Tačiau ir kapinėse galima rasti architekūros paminklų. Rudesos kapų koplyčia ir yra toks paminklas. XVIII a. medinė koplyčia ir varpinė stovi atokiai pasislėpusi nuo pašalinių žvilgsnių Rudesos kaimo kapinaitėse. Kapinaitės labai nedidelės ir tvarkingos. Vietiniai sako, kad ateina čia pasivaikščioti ir vakarais, nes koplyčia labai gražiai apšviečiama iš apačios, o per šventes prie koplyčios vyksta ir kermošius su vaišėmis ir net šokiais.
Mums turbūt atrodo keista, bet kita vertus, nėra čia nieko makabriško. Žmonės visada gyvena šalia mirties ir nėra prasmės jos neigti. Ir kodėl į kapines reikia eiti tik gedulingais veidais? Išėjusius reikia paleisti, bet jie visada gyvi mūsų širdyje ir tol, kol mes juos prisimename.
Bet aš ne apie mirusiuosius ir mirtį. Grįžkime prie koplyčios.
Tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio, žalių kalvų ir tankių miškų apsupty rasime Rudesos kaimą, kurio pakraštyje ant kalvelės, senų kapinaičių viduryje, rymo medinė Rudesos koplyčia su varpine, dar kitaip vadinama Šv. Jono Krikštytojo koplyčia.
Pirmosios žinios apie šią koplyčią siekia 1726 m. Dabartinė koplyčia pastatyta XVIII a. antroje pusėje Inturkės bažnyčios fundatoriaus klebono M. Olendskio iniciatyva. Praeityje Rudesos koplyčia atrodė kitaip negu dabar, 1812 m. karo metu koplyčia nukentėjo, o 1820 m. buvo suremontuota, viduje įrengti nauji altoriai. Remontuota ji buvo vėliau, pagrindinio fasado prieangis buvo apkaltas lentomis, paverstas priesieniu. Koplyčios sienos iš tašytų rastų, išorėje apkaltos lentomis. Lentines lubas laiko dvi poros aštuoniakampių stulpų, stogas aukštas, dvišlaitis. Koplyčia stačiakampė, šiauriniame gale trisienis puskupolis. Fasadai – paprasti ir kuklūs. Gražus, jaukus koplyčios interjeras, išlikusi natūrali sienų faktūra. Dažytas buvo tik altorius. Deja, vidų "apžiūrėti" pavyko tik virtualiai, internete ieškant nuotraukų, nes ji buvo uždaryta. Sako, kad ji veikia tik sekmadieniais arba per šventes, na ir jei iš anksto sutari dėl vestuvių ar krikštynų.
Rudesos koplyčia ilgą laiką buvo apleista, tarybų valdžia neleido jos remontuoti. Bet Inturkės klebono Čiupailos pastangomis vis tiek buvo suremontuota. Varpinė buvo pastatyta XIX a. II pusėje ir dabar priklauso Inturkės bažnyčiai. Šiuo metu ji nenaudojama, išvežtas ir lietas varpas.
Nesu bažnyčių gerbėja, visgi turiu pripažinti, jog Dievo namų architektūra labai graži ir tikrai yra į ką pažiūrėti, tad tikrai verta užsukti ir pasidairyti, juk tai istorinis mūsų visų paveldas. Lietuvoje yra be galo daug nuostabių bažnyčių ir net nereikia labai jau nusimanyti architektūroje ir stiliuose. Užtenka tiesiog grožėtis.
Ar bažnyčios tinkamas objektas keliaujant su vaikais? Gal priklauso nuo vaikų amžiaus ir temperamento, bet apžiūrėti bažnyčių grožį bent jau iš išorės tikrai galima su visa šeima!
Mane asmeniškai tokios vietos ramina ir žavi.
