Vėjaraupiai siaučia mūsų šeimoje

Atėjo laikas pasidalinti mūsų "pažintimi" su vėjaraupiais.

Paniškai jų bijojau, nes man atrodė,kad tai vienas baisiausių ligų dėl jos "formato". Visas kūnas nusėtas spuogelių, niežulys, bemiegės naktys, vaikų nepakantumas - ir visos kitos neigiamos emocijos sukosi mano galvoje. Ko gero prišaukiau blogiausią variantą, kokį tik galėjau įsivaizduoti.

Taigi, viskas nuo pradžių...Prieš mėnesį vėjaraupiais susirgo mūsų vyresnėlis Simonas. Pirmieji spuogiukai pasirodė ant pilvo, nugarytės ir vienas kitas už ausyčių. Pirma para buvo rami. Antrą ir trečią - pats bėrimo pikas. Temperatūra kilo iki 39. Vaikas nors ir žvalus, bet išvargęs buvo, tepėm briliantine žaluma, nors apie ją vieno neigiamai atsiliepia, kiti teigiamai. Bet tai buvo efektyviausia priemonė stebėti ar bėrimas liaujasi. Šaldymui ir dezinfekcijai mums labai pasiteisino Pox CLin šaldančios putos. Malonumas brangus, bet įvertinę tai, jog šeimoje dar du vaikai, nusprendėm surizikuoti ir įsigyti. Ir ačiū Dievui. Prieš 7 dienas krito mažiukas. 

Ignoto pirmos dvi dienos buvo ramios, aš jau ėmiau džiaugtis,kad visai neblogai tvarkosi. Bet..Atėjo trečioji para- bėrė nesustojant. Ketvirtoji para tokia pati. Na, o apie penktą ir šeštą net kalbėti nesinori, tai buvo ne tragedija, - tai buvo košmarų košmaras, kurio nepalinkėčiau niekam. Vienintelis džiaugsmas, kad šios dienos buvo savaitgalį, kai buvom visi namuose Viena vargu ar susitvarkyčiau. Iš penktadienio į šeštadienį mažylis miegojo prastai, malėsi, muistėsi, stenėjėjo, - bet dar bent kažkiek miegojo. Iš šeštadienio į sekmadienio nemiegojom visai. Pusę nakties kankinausi aš su juo, kitą pusę - perėmė vyras. Sekmadienis buvo sunkus visiems. Ignukas negalėjo nei sėdėti nei gulėti, jis tik verkė ir verkė. Maitinti tekdavo stovintį, kas sukėlė daug samyšio tiek mums, tiek jam. Pusę maisto nubėgdavo per šoną, pusę išversdavo besimaldamas, tad košytės jo visai nepasotindavo, teko griebtis ir mišinio dienos metu (nors jau buvo įpratęs jė gerti tik ankstiryte ir prieš naktinį miegelį). Šokdinomės,kad tik jis pailsėtų. Tepiau putom, tai nors kažkokio efekto suteikdavo, nors ir trumpalaikio. Jau nieko gero nesitikėjau ir iš šios nakties. Bet, ko gero, įvyko lūžis. Jis jaumiegojo, nors ir maldamasis. Šiandien jau sėdi, valgo. Nuotaika geresnė, net gi žaidžia su vyresniais. 

Gabrielė. O ji vis dar nesusirgo:) Ar džiaugtis? Nežinau, nes suvokiu, kad jos vėjaraupių banga dar artėja. 

Vienintelis patarimas - kantrybės, priimkite pagalbą, jei kas siūlo pagelbėti (aš buvau ta "super savarankiška", kuri nenorėjo velti senelių, bet ko gero reikėjo naudotis proga, kad bent kiek pailsėti) ir pamatę pirmuosius spuogelius pasirūpinkite pagaminto maisto atsargomis:) Nuoširdžiai, sunkiausiomis paromis tikrai nebuvo nei sveikatos, nei laisvų rankų gaminti maistą. Ačiū mylimam vyrui, tuo laikotarpiu mus sočiai patiekalais lepino mėgstama kavinė. 

Išvada ta, kad SImono amžius labai geras tokiai ligai, nes su juo įmanoma susitarti,kad nesikasytų,kad ramiai būtų. Kūdikiams - tai iššūkis (bent jau mūsų atveju tai tikrai, nes Ignuko visą kūną išbėrė, nepaliekant nė laisvo lopynėlio).