Daugelis tėvų nori oficialiai įvardinti būrelį, kurį lanko vaikas - karatė, dailė, muzikos pamokos. Be galo džiugu pristatyti kaunietę mamą Dovilę, kuri į ugdymą kviečia pažvelgti visai kitaip ir padeda vaikams atskleisti savo įgimtą kūrybiškumą. Ji ne tik dalinasi patarimais tėvams savo tinklaraštyje, bet ir šiomis dienomis atveria studijos „Kuria vaikai“, www.kuriavaikai.lt, duris!
- Kas yra studija „Kuria vaikai“ ir kuo ji skiriasi nuo žaidimų kambarių ar mokyklėlių?
- Vaikų kūrybiškumo ugdymo studija „Kuria vaikai“ yra iš meilės vaikams bei didžiulio noro juos auginti kūrybiškai gimęs projektas. Čia nėra žaislų ir įprastų žaidimų kambarių veiklų, čia nėra monotoniškų ir vienodų užsiėmimų – kiekvienas apsilankymas vaikams yra tarsi staigmena. Tai vieta, kur vaikų kūrybiškumas ugdomas pačiais netikėčiausiais, nuostabą ir smalsumą vaikams keliančiais būdais, priemonėmis ir veiklomis. Tai vieta, kur vaikai džiaugiasi ir mėgaujasi kūrybos procesu, o ne rezultatu, todėl užsiėmimai orientuoti į procesinę kūrybą. Tai vieta, kur vaikai žaidžia, piešia, kuria ir eksperimentuoja turėdami daug kūrybinės laisvės – niekas ne tik kad nenurodinėja, kaip atlikti vieną ar kitą veiklą, bet vaikai čia turi galimybę nesirūpinti nei išteptais ar sušlapusiais drabužiais, nei aptaškytomis sienomis ar grindimis – pas mus galioja senas geras principas: vaikas arba švarus, arba laimingas! O jei trumpiau – tėvai, kurie registruoja vaikus į studijos užsiėmimus, teigia, kad nieko panašaus dar nėra matę jokiame kitame būrelyje, nes užsiėmimai išties originalūs, netradiciniai ir įdomūs. O kas dar ypač svarbu lankančių vaikų tėvams – jiems nereikia sukti galvos dėl tokios kūrybos metu namuose atsirandančios baisios netvarkos!
- Kaip kilo mintis ją atidaryti?
- Kaip ir rašiau „Kuria vaikai“ interneto svetainėje, iš pradžių gimsta vaikai, o po to ir poreikis turiningai praleisti jų ir mūsų laisvalaikį – šiek tiek ūgtelėjus dukrai, aplankėme ne vieną skirtingo pobūdžio mokyklėlę ir būrelį, tačiau niekaip nepavyko rasti tos, kuri tenkintų bent jau didžiąją dalį mano keliamų kriterijų. Vienose trūko įdomių veiklų, kitose netenkino ugdymo metodika ar nešiuolaikiškas pedagoginis požiūris. Nesu priekabi ar aikštinga, tačiau vaikų kūrybiškumo ugdymo bei apskritai pozityviosios tėvystės-pedagogikos temomis labai domiuosi nuo pat dukrytės gimimo, todėl iškart pastebėdavau tai, kas man buvo nepriimtina, atliekama netinkamai ir nederamai. Bet net ir nesuradusios tinkamos ankstyvojo ugdymo įstaigos, mes labai daug veiklos turėdavome namuose – vis bandydavome ir bandydavome naujus, vis kitokius, įdomius ir originalius užsiėmimus. Žinodama, kaip svarbu vaikui nuo pat mažumės suteikti kuo daugiau kūrybinės laisvės ir įvairovės, nesibodėjau dukrai leisti žaisti tokių žaidimų, po kurių purvina būdavo ne tik ji, bet ir visas kambarys. Prie šių užsiėmimų mielai prisijungdavo į svečius atvykę giminaičių ir draugų vaikai, o jų mamos, nors ir džiaugdavosi spindinčiomis vaikų akimis, bet vis kartodavo, kad tiesiog negali ramiai žiūrėti į tokią keliamą netvarką ir namuose tokių užsiėmimų tikrai neleistų! Vieną tokį kartą mano sesuo, svečiuodamasi su vaikais pas mus ir matydama, kaip jos vaikams patinka tokia veikla, tarsi juokais pasiūlė įkurti tokių užsiėmimų studiją, kad jai ir tėvams kaip ji, negalintiems ramiai žiūrėti į kūrybinę netvarką ir stokojantiems originalių užsiėmimų idėjų, nereiktų sukti galvos, kur nuvesti vaikus kūrybiniam pasižaidimui. Tą kartą tik nusijuokiau ir pasiūliau nenusikalbėti, bet... šiandien jau džiaugiuosi startavusia vaikų kūrybiškumo ugdymo studija „Kuria vaikai“.
- Kiek laiko užtrukote nuo idėjos iki atidarymo? Kas šiame procese sudėtingiausia?
- Tą vakarą išvykus sesei galvoje nenustojo kirbėti mintis apie studiją – žinių apie vaikų psichologiją, raidą, kūrybiškumo ugdymą bei pozityvią tėvystę turėjau labai daug, nes gimus dukrai šiomis temomis intensyviai domėjausi: perskaityta kalnai knygų ir straipsnių, aplankyta įvairiausių seminarų, tuo metu jau buvau prisijungusi prie projekto jievaikai.lt ir ten rašiau straipsnius vaiko psichologijos ir pozityviosios tėvystės temomis, neseniai buvo praūžęs mano su drauge inicijuotas ir organizuotas pirmasis Lietuvoje „Vaikų menų festivalis“, o originalių idėjų kūrybiškumą skatinantiems užsiėmimams per beveik ketverius dukros auginimo metus buvau prikaupusi be galo daug. Ir svarbiausia, man labai patinka būti ir žaisti su vaikais, labai smagu matyti jų spindinčias akis, kai jie kuria nevaržomi ir išlaisvinę visą savo prigimtinį kūrybiškumą. Kai pagalvojau, kad daug vaikų mano studijoje turėtų galimybę tą daryti ir aš galėčiau prisidėti prie įdomesnės, naudingesnės ir prasmingesnės jų veiklos, abejonių nebeliko – dar tą patį vakarą ėmiausi ieškotis patalpų!
Tinkamų patalpų suradimas ir buvo pati sunkiausioji dalis, tačiau, kai idėja gimsta iš širdies, kai esi tikra, kad ji reikalinga ir bus įgyvendinama su meile, aplinkybės anksčiau ar vėliau susiklosto palankiai – nors rastos tinkamos patalpos buvo užimtos, bet turėjo atsilaisvinti po keleto mėnesių, tad nutariau jų laukti. Štai todėl nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo teko palaukti kiek daugiau nei pusę metų. Tiesa, jie nepraėjo veltui, buvo laiko viską apgalvoti ir pradėti dar vieną su tuo susijusią veiklą – pradėjau rašyti tinklaraštį apie vaikų kūrybiškumą, kuriame išsamiai dalinuosi ne tik mūsų su dukra išbandytomis užsiėmimų idėjomis, bet ir sukaupta informacija bei žiniomis apie vaikų kūrybiškumo ugdymą. Smagu, kad jis labai greitai susilaukė populiarumo ir tikiuosi tėvams yra ir bus naudingas.
- Užsiėmimus vesite jūs pati - iš kur semiatės idėjų ką daryti, kiek esate visko išbandžiusi?
- Taip, užsiėmimus vesiu pati – per beveik ketverius dukters auginimo metus jų išbandėme begales, o idėjų jiems semiuosi iš interneto, knygų, bendrauju ir konsultuojuosi su Amerikoje ir Kanadoje tokio pobūdžio mokyklėles turinčiomis jų vadovėmis ir pedagogėmis. Labai smagu, kad jos noriai bendrauja, negaili patarimų ir idėjų, mat šiose šalyse tokios kūrybiškumo ir menų mokyklėlės, su originaliais ir įdomiais netradiciniais užsiėmimais yra labai populiarios ir turi jau daugiametes tradicijas, todėl jų patarimai iš patirties man yra labai vertingi.
- Jūsų pats mėgstamiausias kūrybinis užsiėmimas yra...
- Ikimokyklinio amžiaus vaikams patys vertingiausi ir įdomiausi yra procesinės kūrybos užsiėmimai, t.y. tokie užsiėmimai, eksperimentai ir projektai, kuriuose svarbiausia yra pats kūrybos proceso džiaugsmas ir laisvė, o ne rezultatas – tai patvirtina ir mano dukra bei giminaičių ir draugų vaikai, todėl tokie užsiėmimai pas mus ir yra mėgstamiausi ir dažniausi, tokie bus ir studijos „Kuria vaikai“ užsiėmimų pagrindas. Na o iš tokių turbūt pirmauja įvairūs projektai ir eksperimentai su actu – ryškios putojančios spalvos vaikus tiesiog užburia!
- O koks kūrybinis fiasko yra nutikęs per šiuos eksperimentų metus?
- Kažkaip ryškiausiai prisimenu pirmąjį „rimtąjį“ dukros meninį pabandymą, kai jai dar metukų neturinčiai ištiesėme didelį tapeto gabalą, padėjome dažų, teptukų ir tiesiog nesikišome į procesą. Teptukai, žinoma, ilgai įdomūs nebuvo, tad piešti tuoj imta rankomis, kojomis, galiausiai dažai liejosi ne ant lapo, o ant savęs pačios! Mums su vyru buvo smagu stebėti šį pažintinį procesą iš šalies, iki tos akimirkos, kai dar nemokėdama pati vaikščioti, dukra visa išsitepusi dažais sumanė atsistoti ir laikydamasi į baldus ir liesdamasi prie sienų bandė nukeliauti link vonios... Bet net šis kartas neatbaidė nuo netvarkingos kūrybinės veiklos – priešingai, palaipsniui tokių projektų buvo vis daugiau ir daugiau, tiesiog jų atlikimo vietą stengdavausi iš anksto paruošti ir kiek įmanoma apsaugoti.
- Kur reklamuojatės?
- Kol kas visa reklama – tai tik interneto svetainė ir Facebook profilis www.facebook.com/kuriavaikai: ten dalinuosi savo tinklaraščio įrašais ne tiek reklamos tikslais, bet tiesiog iš noro pasidalinti informacija ir pavyzdžiais su tėvais, kuriems irgi svarbu kūrybiškas vaiko ugdymas ir jie ieško tam idėjų. Kas dar mane labai džiugina, jog tomis idėjomis taip pat naudojasi bei už išsamius aprašymus dėkoja ir darželių auklėtojos – juk ne paslaptis, kad mūsų šalies darželiuose tikrai kūrybiškos veiklos yra mažiau nei norėtųsi ir turėtų būti, todėl labai džiaugiuosi, jei mano įrašai prisideda prie to, kad jos būtų kuo daugiau.
Tačiau kartu šie mano pasidalinimai veikia ir kaip reklama – iš jų matydami, kokio pobūdžio veikla bus studijoje, tėvai susidomi ir noriai registruoja į ją savo vaikus. Tiesą sakant, nors ir tikėjau, kad studijos užsiėmimai tikrai reikalingi ir bus įdomūs daugeliui vaikų, tačiau maniau, kad pagrindinė reklama bus iš lūpų į lūpas tada, kai jau studija pradės veiklą ir joje sudalyvaus pirmieji vaikai – bet labai džiaugiuosi, kad gana intensyvi registracija pradėjo vykti vos tik paskelbus interneto svetainę ir Facebook profilį, kai iki pirmųjų užsiėmimų dar buvo likę daugiau nei mėnuo. Buvau labai maloniai nustebinta, kai sulaukiau registracijos net iš mamos vilnietės, kuriai taip patiko mano siūlomi užsiėmimai, jog ji yra pasiryžusi su dukrele į juos važinėti net iš Vilniaus!
- Kaip planuojate plėstis?
- Kol kas studija įsikūrusi nedidelėje erdvėje ir joje dirbsiu aš viena, todėl ir vaikų skaičius, kiek galėsiu jų priimti yra ribotas. Noriu savo darbą atlikti kokybiškai ir su vaikams reikalinga energija, todėl esu užsibrėžusi maksimalų grupių skaičių, o tikiu, kad palaipsniui studiją lankyti norinčių vaikų bus kur kas daugiau. Be to, nors iš pradžių neturėjau planų studijoje rengti gimtadienių, tik valandinius užsiėmimus, bet per mėnesį laiko, kai startavo interneto svetainė ir Facebook profilis, sulaukiau jau keleto prašymų gimtadieniams, vienas jų jau net spėjo įvykti dar net iki galo neįrengtoje studijoje, taip pat jau teko sudalyvauti ir išvažiuojamoje šventėje vienos įmonės šventės metu, kur kūrybiškai pramogavome su darbuotojų vaikais! Todėl ateityje norėtųsi gerokai erdvesnių patalpų ir dar kelių užsiėmimų vedėjų, kad galėtume priimti daugiau vaikų ir meninės bei kūrybinės veiklos būtų dar daugiau ir dar įvairesnės.
- Ar rašėte verslo planą?
- Kol kas man šią veiklą dar net verslu vadinti nesinori – tai širdžiai miela, mėgstama ir natūraliai išsirutuliojusi veikla, kuri, aišku, nėra labdaringa, bet pagrindinis tikslas visgi ne pinigai, o puikios, geros vaikų emocijos ir tinkama kryptimi ugdomas jų kūrybiškumas. Todėl ir tikro verslo plano nebuvo – buvo tik žinojimas, kad turiu reikiamų žinių, įgūdžių ir noro įgyvendinti šią idėją, o tada viskas ir be verslo plano dėliojosi aiškiai, kryptingai ir tikslingai.
- Kiek reikėjo investicijų?
- Su investicijomis kaip ir visur – pirmuose planuose būna vienos sumos, o galiausiai jos išauga dvigubai ar net trigubai. Neišvengiau šito ir aš, jau dvigubai viršijau iš pradžių apskaičiuotą sumą ir investicijos vis dar nesibaigia, tiksliau jos nesibaigs niekada, nes ypač daug kainuoja kokybiškos priemonės, kurių kiekviename užsiėmime sunaudojama nemažai, o jų sąskaita taupyti tikrai neketinu.
- Organizavote ir Vaikų menų festivalį - ar kartosite jį šiemet?
- Pirmasis Lietuvoje Vaikų menų festivalis buvo man neįkainojama ir labai svarbi patirtis. Tai buvo absoliučiai idėjinis projektas, prie kurio su drauge dirbome ne tik kad veltui, bet, kaip mes tada juokavome, teko dar ir susimokėti, kad galėtume prie jo dirbti ir jis įvyktų! Bet tai kokios patirties įgijome ir kokių puikių emocijų patyrėme suteikę galimybę Lietuvos vaikams betarpiškai išbandyti daugybę kūrybos ir meno šakų, neįmanoma įvertinti pinigais. Ir čia vėlgi suveikė tas pats dėsnis – kai daroma iš širdies, iš meilės savo veiklai, iš noro suteikti gerų emocijų kitiems, viskas gaunasi geriau nei galima tikėtis – festivalis pavyko puikiai, šeimos su vaikais į jį važiavo iš įvairiausių Lietuvos vietų ir, kaip teigė, liko patenkinti labiau nei galėjo tikėtis. Visi, tame tarpe ir mes, laukėme tęsinio – viską antrajam festivaliui jau buvome suplanavę kone iki smulkmenų, buvo numatyta daugybė naujų, šiuolaikinių meno formų performansų ir kūrybinių dirbtuvių, beliko tik sulaukti finansavimo, mat pernai pagrindinis rėmėjas buvo Kultūros taryba. Tačiau šiemet finansavimo negavome, o įgyvendinti numatytus planus vien iš to, ką būtume gavę iš privačių rėmėjų, buvo neįmanoma. O daryti nė kiek nepaaugant, netobulėjant, neištaisant buvusių trūkumų ar tiesiog ženkliai padidinant bilietų kainą – nenorėjome, tad šiemet festivalio nebus. Tačiau mes nenuleidžiame rankų – vis dar tikimės, kad galbūt kitais metais festivalis sugrįš su trenksmu!
- Ką dirbote iki motinystės, kaip tai įtakoja dabartines veiklas?
- Iki dukros gimimo dirbau rinkodaros srityje ir nors ši sritis, atitinkanti ir mano išsilavinimą, man visai patiko, bet visiškos pilnatvės joje nejaučiau. Gimus dukrai ir atsiradus kitai susidomėjimo sričiai, supratau, kad tolimesnė mano veikla bus susijusi su vaikais, tik kurį laiką dar nežinojau, kaip tiksliai. Bet prie studijos įkūrimo eita labai natūraliai, palaipsniui, tad kai apie šį savo sumanymą papasakojau mane gerai pažįstantiems draugams ir giminaičiams, nebuvo nė vieno nustebusio, visi kaip susitarę kartojo: „Pagaliau, seniai kažko panašaus iš tavęs laukėme!“ Nežinau, ar šioje veikloje kažkuo pagelbės būtent iš buvusio darbo atsineštos savybės, veikiau čia labiau pasitarnaus bendrosios charakterio savybės, pomėgiai ir gebėjimai.
- Papasakokite apie savo dukrytę - kiek jai metų, koks vardas, kas prižiūri, kol mama dirba ir ką ji labiausiai mėgsta veikti?
- Amelija yra nuostabi be kelių mėnesių keturmetė, kurios dėka atsirado ir studija „Kuria vaikai“, ir visi kiti su vaikais susiję mano projektai. Jos pomėgiai tipiški kaip ir visų tokio amžiaus vaikų – žaisti, skaityti knygas, dūkti, bendrauti su kitais vaikais. Amelijai išties pasisekė, nes nors kol kas ir nelanko darželio, jos artimoje aplinkoje yra labai daug bendraamžių, su kuriais ji žaidžia, puikiai mokosi ne tik socialinių įgūdžių, bet ir krėsti išdaigas ir kitaip pilnavertiškai pasidžiaugti vaikyste. Tiek, kiek jai bus įdomu ir nevargins, studijos užsiėmimuose dalyvaus kartu su manimi, kaip ji pati man sako „padės man“, kai nebenorės, iš darbo grįžtančios mamos lauks su kartu su tėčiu, o kai tėčio darbo grafikas sutaps su mamos, mielai laiką leis su labai ją mylinčiomis tetomis ir pusbroliais bei pusseserėmis, seneliu, močiute.
- Koks jūsų patarimas, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?
- Apie kūrybiškumą ir jo ugdymą galėčiau be sustojimo kalbėti valandų valandas, o trumpai norėtųsi priminti, kad kiekvienas vaikas jau iš prigimties yra kūrybingas, todėl ir kūrybiškumo ugdymas prasideda ne nuo vaiko užrašymo į meno mokyklą ar dailės būrelį, o visų pirma, nuo leidimo tam įgimtam kūrybiškumui reikštis elementariuose kasdieniuose dalykuose jau nuo pat kūdikystės: suteikti kuo daugiau savarankiškumo, leisti tyrinėti supantį pasaulį be daugybės visai nereikalingų draudimų, tikėti savo vaiku ir paisyti jo nuomonės, diskutuoti, o ne aklai nurodinėti, leisti turėti savitą požiūrį – tai tik keletas iš svarbių dalykų, vykstančių kasdien kiekvienuose namuose, kuriuose gyvena vaikas. Kai patenkiname šias bazines sąlygas kūrybiškumui skleistis, tuomet ir įvairūs kūrybiniai užsiėmimai, užduotys bei būreliai jo ugdymui bus naudingesni, paveikesni ir suteiks daugiau gerų emocijų. Žinoma, juos irgi reiktų pasirinkti atsakingai, atsižvelgiant tiek į vaiko amžių, tiek į individualius polinkius. O apie tai, kaip tinkamai tuos užsiėmimus parinkti, organizuoti, o kartais ir kartu su vaiku atlikti bei daugelį kitų dalykų, susijusių su vaikų ir tėvų kūrybiškumu, rašau savo tinklaraštyje, tad kviečiu vis užsukti jo paskaitinėti.
Ačiū už pokalbį!
„Kuria vaikai“ studiją rasite A. Juozapavičiaus pr. 82A, Kaune, virtualiai galite aplankyti www.kuriavaikai.lt ir www.facebook.com/kuriavaikai
