Kiekviena istorija Verslios mamos rubrikoje yra unikali, tad labai džiaugiuosi šiandien pristatydama ypač unikalią idėją "Slėnyje" - vietą, kur galite sužinoti apie laukinius augalus, išmokti iš jų gaminti, paiškylauti Nerimi, išmokti pasigaminti museles ir net žvejoti! Visai tai siūlo į vienkiemį persikrausčiusi Ieva Šidlaitė ir jos šeimyna.
- Turbūt visa istorija prasidėjo nuo to, kai jūs persikėlėte - kam kilo ta idėja, kada ir kaip atsidūrėte ten, kur dabar esate?
- Mes gyvenome Vilniaus senamiestyje, bet visas išeigines leisdavome gamtoje – prie upės palapinėse ar sodyboje prie Karmazinų piliakalnio. Taip kad nieko keisto, jog pasitaikius pirmai patogiai progai, daug nesvarstę susirinkome daiktus, vaiką ir pabėgome į kaimą. Tai įvyko prieš 5 su puse metų, vyresniajam tada buvo 2 metukai ir jis labai entuziastingai sutiko pasiūlymą kraustytis į kaimą: „Basiukas! Nuogutis! Baseinėlis! Noooliuuu!!!” Po 9 mėnesių gimė antrasis.
- Ką aplinkiniai sakė apie jūsų pokyčius?
- Švelniai tariant iki šiol žiūri kaip į šiek tiek trenktus – gyventi vienkiemyje su mažais vaikais, kur žiemą net greitoji negali privažiuoti... Kadangi mano vyras žvejas-muselininkas, tai visi jo draugai baisiai pavydėjo gyvenimo prie upės. Užtai visos moterys iki šiol gūžčioja pečiais. Bet aš pati jaunystėje pakankamai pavaikščiojau su skiautere ir suplėšytais džinsais, aplinkinių nuomonė niekad man nebuvo itin svarbi – svarbu tik tai kas man gerai.
- Kaip pasikeitė gyvenimas slėnyje?
- Gyvenimas slėnyje visad keičiasi. Keičiasi metų laikai, orai, gyvenimas irgi keičiasi. Atsikraustėme su vienu vaiku, dabar turime du. Vyras pusmetį spėjo padirbti mieste, vėliau nusprendė, jog čia gyvenant dirbti galima tik namie. Visą savo laiką leidome keturiese, dabar vyresnėliui išėjus į mokyklą, pusdienį liekam tryse... Štai šiemet atsirado www.slenyje.lt... O šiaip niekas per daug nepasikeitė, kiek mažiau parduotuvių, kavinių, daugiau patys daromės ir gaminamės ir tiek.
- Daugelis turbūt mano, kad tenka upelyje skalbinius skalauti ir ant krosnies valgyti virti - su kokiais patogumais gyvenate?
- Krosnyje valgyt gaminti aš labai mėgstu! Ir skanu, ir pigu. O šiaip turim visus patogumus: tualetą, vonią, skalbyklę, indaplovę, internetą. Va tik televizijos neseniai atsisakėm. Ir šildomės krosnimi, kurią pastatė mano tėvas, ir kurioje galima pietus pasigaminti.
- Kaip atradote šalia esančią gamtą ir jos teikiamas geroves?
- Gamtos mums nereikėjo atradinėti, ji nuo vaikystės buvo šalia. Kiek save prisimenu, visad su tėvais grybavome, uogavome, rinkome čiobrelius. O be to mano seneliai, tėvo tėvai, buvo botanikai. Močiutė vesdavosi mus į pievas, botanikos sodą, parkus. Viskas tarsi savaime susiklostė. Vėliau aš pati susidomėjau prieskoniniais augalais, kas palaipsniui išaugo į valgomų laukinių augalų rinkimą ir patiekalų iš jų kūrimą ir gaminimą.
- Kaip kilo mintis, kad jomis galima dalintis ir su kitais?
- Kol vaikai buvo mažiukai, aš domėjausi vien jais, na aišku ir namų ūkiu. Bet mes gyvenom visą laiką kartu, jokių vaikų darželių ar auklių, nebent močiutės kartais pasiimdavo anūkus. Vaikams paaugus atsirado laiko ir darbams – reikėjo sugalvoti ką dabar daryti. Dirbti norėjau tik namie, taigi visai natūraliai ir kilo mintis parodyti žmonėms kokie augalai yra valgomi ir kaip juos gaminti.
- Kokias ekskursijas, mokymus dabar siūlote?
- Dabar kviečiu į ekskursijas po pievas rinkti laukinių augalų ir mokytis juos gaminti. Taip pat siūlau laukinių augalų patiekalų degustacijas, teminius pietus (pvz. Šiemet buvo dilgėlių pietūs, Pienių pietūs, Pasninko pietūs). Vasarą vyks savaitgaliniai seminarai, vienas tik mano – „Rink, augink, raugink ir valgyk“ , apie tai kaip prisirinkti ir pasigaminti tikro natūralaus maisto, kitas bendras su Rasokle – „Žolelių savaitgalis“. Dar siūlome neilgus plaukimus kanojomis Nerimi, su Neries regioninio parko gidais ir užkandžiais ar be jų. Ir planuoju pradėti gamtos mokyklėlę vaikams, o vyras – muselininkystės mokyklėlę vaikams.
- Ar tai pirmieji jūsų šios veiklos metai?
- Po truputį bandėm pradėti pernai, bet internetinis puslapėlis ir rimti planai atsirado tik šiemet.
- Kas žmonėms labiausiai patinka ir kas sulaukia daugiausiai užklausų?
- Kol kas – maistas iš laukinių augalų. Kokie laukiniai augalai valgomi ir kaip.
- Kokie įspūdžiai po ekskursijų?
- Visi renka augalus ir bėga gaminti namuose (juokiasi). Iš tiesų, žmonės labiausiai stebisi, kad galima prisigaminti tiek skanių patiekalų iš augalų, kuriuos mes pripratę išravėt ir išmest. Ir tie patiekalai valgomi net vyrams – ne vien salotų lapai.
- Kaip į jas reaguoja vaikai? kas jiems labiausiai patinka?
- Vaikams labiausiai patinka ne valgomi-nevalgomi augalai, o galimybė laisvai palakstyti, pabraidyti upelyje ar pašūkauti į valias. Aš esu nemokymo šalininkė – svarbu vaikams leisti daryti ką jie nori, o jei pats kažkuo domėsies ir mokysies tai ir jie susidomės. Aš tiesiog noriu suteikti miesto vaikams ir mamoms galimybę pabūti gamtoje ir su ja susidraugauti.
- Ar tai tik papildoma veikla ar galvojate iš to pragyventi?
- Visai rimtai esame nusprendę iš to gyventi, jokių kitų pajamų neturime, tik vyras dar riša ir pardavinėja museles (dirbtinius masalus). O kai taip nusiteiki, belieka tik dirbti, na, gal šiemet teks daugiau piktžolių suvalgyti, bet kaip nors išgyvensim (šypsosi).
- Kur galvojate reklamuotis ir kaip pritraukti žmonių?
- Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Iš tiesų mūsų labai patogi vieta, kurią ir reklamuoti mažai reikia – esame Neries regioniniame parke, ant pačių pažintinių pėsčiųjų takų, mūsų sodybą mato visi praeinantys pro Karmazinų piliakalnį. Jau turime ir parko gaminio ženklą, dalyvaujame visuose parko renginiuose. Ir dar – turime be galo daug draugų, pažįstamų bei pažįstamų pažįstamų, kurių vis daugėja ir daugėja... Ai, ir dar internetinis puslapėlis, kur rašau pasakojimus apie mūsų gyvenimą, išvykas, vaikus ir receptus bei facebookas.
- Ką dirbote prieš persikraustant?
Aš beveik ir nedirbau. Vilniaus universitete baigiau istorijos studijas, kelis metus vis bandžiau įstoti į doktorantūrą (ačiūdie, nepavyko), pasigimdžiau vaikus ir nuoširdžiai atidirbau mama visus 7 metus. Dabar tik ir pradedu dirbti.
- Turbūt ne viena mama skaitydama šį tekstą padūsaus - eh, kaip ir aš norėčiau taip gyventi toli nuo miesto šurmulio. Ką patartumėte jai?
- Tikrai žinoti ar to nori, nes labai graudu kai žmonės kelis metus pagyvenę gamtoje, supranta, kad jiems to visai nereikia. Jiems reikia tik sodybos savaitgaliui. Gamtoje gyvenant reikia visą savo dėmesį skirti gamtai ir ūkiui – reikia dirbti, domėtis, mėgautis tuo. Kitas dalykas, kurį reikia įsivertinti – tai kiek jums reikalingi aplinkiniai žmonės. Vasarą atvyksta daug draugų, giminių ir panašiai, o žiemą būna, kad ištisai esi priverstas sėdėti namie – jokių svečių, parduotuvių, kinų ar kavinių. Mes, nors ir esame apsupti žmonių su kuriais mielai bendraujame, iš esmės esame vienišiai kuriems geriausia kai nieko aplink nėra.
Ir pabaigai – Pienių ir varškės pyragas.
Tešla:
- Stiklinė ruginių miltų
- Pusė stiklinės kvietinių miltų
- 100g sviesto
- 1 kiaušinis
- Vandens
Įdaras:
- 0.5 kg varškės
- Stiklinė cukraus
- 1 kiaušinis ir 2 tryniai
- Stiklinė pienių žiedų (tik geltonų, visos žalios dalys turi būti nupjautos nes bus kartu)
- Šaukštelis cinamono.
Iš tešlai skirtų produktų užminkyti trapią tešlą ir valandą palaikyti šaldytuve. Varškę ištrinti su kiaušiniais, cukrumi ir cinamonu, baigiant įmaišyti pienių žiedlapius. Tešlą iškočioti, įkloti į pyrago formą, ant viršaus supilti varškės įdarą. Kepti apie valandą 180 – 200 lapsnių tempertatūroje. Jeigu norit galit išplakti likusius baltymusir likus 15 minučių iki kepimo pabaigos, sudėti ant pyrago, sumažinti temperatūrą iki 170 laipsnių ir kepti kol baltymai gražiai paruduos. Atvėsinti ir valgyti. Skanaus.
Ievą su visa šeima sutiksite www.slenyje.lt - ten rasite kontaktinius telefonus, ekskursijų pasiūlymus ir pasakojimus apie gyvenimą slėnyje.
