Versli mama Julija: "Spalvinimo knygelę nupiešiau tiems kas ieško paprastumo!"+KONKURSAS

Šįkart Verslių mamų rubrikoje svečiuose ne tiek verslininkė, bet puikių idėjų autorė - trijų su puse metų Ugnių auginanti menininkė ir dailininkė-iliustratorė Julija Stonytė. Atsiradus mažyliui jos kūryba pasipildė netikėta linkme ir atsirado jos iliustruotos spalvinimo knygelės. Julija sako:  „vaikai keičia gyvenimą, bet dažniausiai tos permainos į gerą“.  

- Kaip atsirado ranka piešta spalvinimo knygelė „Pavasaris“?

- Mano kūrybinis kelias prasidėjo labai spontaniškai.  Mokiausi 12 klasėje, kai mokyklėlėje „Strazdanėlės“ tuomet dirbusi pažįstama dailės mokytoja pasiūlė man, ateiti dirbti dailės mokytoja vietoje jos.  Tai buvo mano pirmoji pažintis su Strazdanėlėmis ir nuo to laiko draugaujame beveik 9–erius metus. Taigi pirmiausia tapau mokytoja, o pamažu mokydama vaikus mokiausi ir iš jų. Tiesa baigusi  mokyklą įstojau studijuoti interaktyvų dizainą, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, mokiausi kompiuterinės 3D animacijos, tačiau mane visada labiau traukė natūralus piešimas, ranka vedžiojamais pieštukais, teptukais, rankdarbiai ir pan.

Vadovai vis pasiūlydavo  vienaip ar kitaip sudalyvauti kūrybiniuose projektuose. Pradžioje jie buvo visai paprasti – plakatas renginukui,  skrajutės, tada animacinė videoprojekcija  muzikinei pasakai „Dangus griūva“, kompaktinių diskų viršeliai, ir štai prieš metus gerokai didesnis projektas edukacinė pasakų knyga – „Čiulba ulba ūbauja“. O po to ir pirmoji mano savarankiškai sukurta ir sudaryta spalvinimo knygelė.  Ją pristačiau šių metų „Vilniaus knygų mugėje“.

- Ar sunkus iliustratorės darbas? 

- Sunkiausia pradžioje. Pirmus žingsnius iliustratorės keliu žengiau nedrąsiai, labai nepasitikėjau savimi. Kai kuriems projektams  pvz CD „Vištytė ir gaidelis“ kviečiau į pagalbą seserį (menininkė Ieva Stonytė, - aut pastaba), vienai to imtis buvo nedrąsu. Kiekvienas bandymas įkvėpdavo naujų jėgų ir daugiau pasitikėjimo savimi tiesiog, eiti toliau, labai palaikė sūnus ir vyras. Pats kūrybinis procesas vargina fiziškai, bet tuo pačiu labai malonus ir įkvepiantis. Kuomet kuriu piešinius, eskizus  toli gražu  nevisada yra laiko išsimiegoti,  tačiau galutiniai rezultatai atperka viską. Dabar galiu pasakyti drąsiai, kad einu savo  keliu ir noriu  toliau augti, tobulėti, kurti ir dalintis tuo su kitais.

- Tavo visuose darbuose galima rasti edukacinį momentą. T.y.  net ir atrodo paprasto CD viršelis gali turėti  keletą funkcijų, viena kurių gali būti naudojama edukaciniam žaidimui, pažinimui?

- Taip.  Man atrodo tai labai svarbu.  Net ir mokslininkų įrodyta žaidimo svarba  ankstyvo amžiaus vaiko mokymosi procese.  Man smagiausia tai, kad dirbu su  mylinčiais savo darbą žmonėmis, tad kūrybinis  procesas persipina. Mes padedame vienas kitam improvizuojame, kartais net ir susibarame.  Iš tų ginčų gimė viršelis, kuris tranfromavosi į namuką, o tada  kilo natūralus noras jame apsigyvendinti ir kartoninius personažus. Su jais žaidžiant pratęsiamas procesas, vaikai žaizdami ima kalbėti pasakų herojų žodžiais ir pasakoti ką tik CD girdėtą istoriją.  Man svarbu, kad vaikas lavėtų, mokytųsi ir  patys kūrybiniai projektai būtų maximaliai funkcionalūs.

- Kuris projektas buvo sudėtingiausias?

- Neabejotinai knyga „Čiulba ulba ūbauja“. Todėl, kad tai buvo mano ir dviejų draugių  Elenos Šimulynaitės ir Joanos Čuiko  darbas.  Ir darbas ne tik su pačiomis iliustracijomis, tarpusavio santykių išbandymas, bet tuo pačiu ir su pačia savimi. Sunku suderinti tris skirtingus požiūrius, kita vertus egzaminą mes išlaikėme, o jo tąsa – nauja veikla menų studijoje vaikams „Dizaino laboratorija“. 

- Skamba įdomiai, ką ten veikiate?

- Kadangi sėkmingai dirbome projekte kažkaip natūraliai susikūrė mus vienijanti tolesnė kūrybinė ir edukacinė veikla. Norėjosi sukurti kažką alternatyvaus, kur vaikai galėtų išbandyti  labai įvairias technikas, kur būtų daug improvizacijos,  kūrybos, žaidimo, betarpiško bendravimo. Iš tiesų mes labai susidraugavome, tokia lyg šeima, susirenkam, išsiverdame arbatos ir ekspermentuojame. 

- Apie spalvinimo knygelę „Pavasaris“ kaip ji atsirado?

- Kaip ir daug kas mamoms, iš meilės savo vaikams. Mano sūnus Ugnius labai mėgsta spalvinti, piešti. Kol sukuosi buityje jis dažnai piešia. Ieškodama spalvinimo knygelių pastaruoju metu pasigendu kokybiškų, ne kompiuteriu paišytų knygelių, be to spalvinio rėksmingumo, grubumo, kuris joms būdingas. Pasigendu gyvybės, jaukumo, subtilumo, paprastumo jų piešiniuose. Dabar vaikai greitai suauga, anksti pažįsta įvairius dalykus ir vis rečiau pastebi paprastus dalykus: gamtą, paukščių margumyną, medžių įvairovę. Pastebiu, kad tie kompiuteriniai piešiniai nežadina vaikų vaizduotės, fantazijos, neskatina domėtis, kurti. Todėl mano knygelė ne tik su piešiniais, bet ir užduotėlėmis skatinančiomis paskaičiuoti, pastebėti , pasidomėti gamta, aplink esančiais daiktais, gyvūnijos pasauliu. 

- Kaip sūnus žiūri į mamos  profesiją?

- Jis turbūt kaip ir visi vaikai, kopijuoja mane, dažniausiai kai prisėdu piešti, jis įsitaiso šalia. Jis netgi yra nupiešęs savo knygelę apie grybus, o tada paprašė manęs užrašyti pasaką. Ugnius yra mano darbų kritikas ir ekspertas. Kartais pasitikrinu kaip perskaitomi mano piešiniai. Toje knygelėje dauguma  mano piešinių pieštų būtent jam. Vaiko gimimas padeda giliau pažinti vaiko pasaulį. 

- Ar bus daugiau? Kokie ateities planai?

- Šiuo metu  kartu su teatro režisiere Lina Beržiniene ir  Sonata Latvėnaite-Kričeniene baigiame dėlioti naujos –  pirštukinių žaidimų ir kelioninės knygelės eskizus, o jam pasibaigus ateis metas ir spalvinimo knygelėms. Planuoju tęsti metų laikų ciklą.

KONKURSAS

Kartu su mokyklėle "Strazdanėlės" norime padovanoti dvi Julijos kurtas spalvinimo knygeles "Pavasaris"! Iki pirmadienio laukiame jūsų komentarų - kaip supažindinate savo vaikučius su atėjusiu TIKRU pavasariu ir apdovanosime dvi įdomiausių atsakymų autores!